°C
      2021 03 07 Sekmadienis

      Dainius Kepenis: „Darau tai, kam esu pašauktas ir įkvėptas ir matau, kaip aplink mane keičiasi šimtai, kurie šią tiesą priima“

      Nuotrauka: Sveikuolių Sąjungos garbės nariai|Asmeninis arch.

      2018-08-17 10:00:00

      Bendraujame su Lietuvos sveikuolių sąjungos garbės prezidentu, Seimo nariu Dainiumi Kepeniu.

      Esate puikiai pažįstamas Lietuvos žmonėms kaip sveikuolio simbolis. Papasakokite, kaip tokiu tapote, kodėl nusprendėte gyventi "radikaliai", tiksliau, sveikai, kas mūsų šalyje toli gražu nelaikoma norma.

      Kiekvienas iš mūsų kartu su genais gavome gyvenimo ir misijos ir tikslų programą, bet ne kiekvienas ją susirado ir seka, ir vykdo. Pirmieji - susiradę ir susipratę - laimingi, antrieji - ne. Mūsų šalyje antrųjų kelis kart daugiau . Bet jeigu ir jie supranta šią tiesą - iki laimės nebedaug. Tačiau supratusių ir ieškančių bei randančių skaičius neauga. Sveikas gyvenimas kartu su pašaukimo atradimu garantuoja 100% sėkmės pirmiesiems ir net 80% padeda keistis antriesiems. Deja, iš jų tik mažai dalelei lemta tai suprasti, rasti save ir pradėti gyventi kitų labui. Po ilgų ieškojimų man pavyko. Darau tai, kam esu pašauktas ir įkvėptas ir matau, kaip aplink mane keičiasi šimtai , kurie šią tiesą priima.


      Koks turėtų būti žmogaus, pasiryžusio gyventi sveikai, gyvenimas? Kaip pasikeičia jo ritmas? Ar padaugėja laiko svarbiems dalykams - šeimai, darbams, pomėgiams, draugams ir t. t.?

      Į antrą klausimo dalį atsakau iškart ir vienareikšmiškai: ir laiko ir energijos sveikuoliai turi kelis kart daugiau, negu nesusipratę ir aptingę. O kadangi jie skuba tuo dalintis - tai gauna dar daugiau. Pasiryžę gyventi žmoniškai (pas sveikuolių korifėją Vydūną nėra kito termino) turi atsakyti į eilę klausimų, po ko paaiškėja kaip tas sveikas (pagal Vydūną - žmoniškas) gyvenimas turėtų vykti. Dažnas pasiryžęs keistis po testo pamato, kad nieko sveiko - žmoniško beveik ir nebuvo. Vien godumas, tingumas, puikybė, rūstybė, besaikė, gašlumas, etc. ir dar puokštė įvairiausių ydų seniai užvaldžiusi. O vienintelis pasiteisinimas: o kuo aš skiriuosi nuo daugumos? O kadangi nesiskiri, tai ir bėdos panašios. Tūkstančiai sveikuolių niekada nesibėdavoja ir nesiskundžia. Jie visada randa gerą palaikymo žodį ir , kas svarbiausia, rodo pavyzdį, kuriuo pasekę dejuotojai greitai atsikrato savo ydų kuprų... Bet pirmiausiai svarbu patikėti, kad ir tu gali, ir būtinai turėti įvaizdį ko sieki. 

      Viena gerai žinomų Jūsų praktikų - maudynės lediniame vandenyje. Jas kai kurie medikai vadina ganėtinai pavojingomis. Kaip yra iš tikrųjų? Kokio pasiruošimo reikia, kad taptumei „ruoniu“? Kiek metų „ruoniaujate“ ir kaip dažnai?

      Jau trisdešimt metų kai pažinau tą fantastinį pojūtį, kai išnirus iš eketės tavyje užverda kraujas ir per kraštus trykšta energija. O pasigaminę džiaugsmo hormonai - endorfinai padaro tave priklausomu pačia geriausia prasme. Per tūkstantį medikų tai pakartojo kartu su manimi be jokio ypatingo pasiruošimo - per pusvalandį, ir paragino kitus... Bet dar daugiau tūkstančių pabijojo ir liko ant kranto, kaip višta kudakuojanti ančiukams...Tą patį fantastinį jausmą pajutau ir įveikęs maratoną, ir nusileidęs parašiutu. ir perbėgęs per žarijas, ir įkopęs į viršukalnę, ir permiegojęs miške prie laužo ar perplaukęs ežerą ar burlente per marias.... Bet liūdniausia, kad aplink gyvena tūkstančiai žmonių, kurie taip ir numirs niekada to jausmo nepatyrę... Bet mano sąžinė rami - aš daug metų raginau visus, kviečiau nusipurtyti dulkių kupras ir atsinaujinti. Per 30000 mano mokinių tuo patikėjo ir negali atsidžiaugti. Kartu su jais džiaugiuosi ir aš... Įsivaizduojate, kokia džiaugsmo ir laimės jūra! Visi tą mato, bet ne visi pasiryžta sekti. O kaip jiems padėti, kaip paraginti? Juk nebūtina į eketę nardyti kasdien - bent kartą gyvenime pabandyk. Ir tada kasdien norėsi pakartoti po šaltu dušu... Ir užmirši, kas ta sloga ar angina, ar gripas... Tūkstančiai žmonių laimingi, kad nežino kokie nelaimingi... O juk galime būti laimingesni ir už danus, ir norvegus, ir už bet ką, jei panorėtume, patikėtume, pasitikrintume, pasimokytume, padirbėtume, pasikeistume ir padėtume artimui, įkvėptume savo pavyzdžiu.. Tai apie žmones, kuriuos vadiname sveikuoliais. Deja...



      Kas Jus labiausiai įkvėpė ir įkvepia einant nelengvu, bet pagarbos vertu sveikuolio keliu? Gal pradinukams patartumėte, ką skaityti, o gal kaip tik - nereikia jokio skaitymo, ir reikalingos kitokios praktikos - joga, meditacija ir pan.?

      Skaitydamas Vydūną, Maceiną, Sezemaną, Šalkauskį, Dineiką, Valančių, Varapnickaitę (tai vis sveikuolių korifėjai) ir pasaulines garsenybes supratau, kad sveikata nėra gyvenimo tikslas. Tai tik priemonė-instrumentas-sąlyga įvykdyti savo misiją ir pasiekti tikslus. Bet per ilgą laiką medicina taip užliūliavo žmones, kad šie įtikėjo, kad viskas yra daktaro rankose. (Sutikčiau, jei daktarą priimtume lotyniškai- kaip mokytoją). Tačiau sveikatos mokytojų-daktarų tik ant rankos pirštų galime suskaičiuoti, o dar labiau ligotų nei jų pacientai medikų - tūkstančiai. 
      Todėl pirmiausiai turime pakeisti mokymo programas ir papildyti jas mūsų sveikatos korifėjų mintimis ir darbais. Ir būtinas suvokimas, kad sveikata - tai ne kamparo spiritas, kurį gali išsaugoti sandariame butelyje. Sveikata - tai kur kas panašiau į pievelę, kurią reguliariai pjauname, tai gėlelė, kuria nuolat laistome, tai gyvūnėlis, kurį nuolat pagirdome ir pasotiname, etc... Palikite karštyje gėlelę ar šunelį be vandens.. Tą patį matome su sveikata... Pilnos poliklinikos nuleipusių , nupiepusių buvusių gražių žiedų, o dabar - suvytusių, suvargusių stagarų -bėdžių... Apsileidome iki koktumo. Net į kariuomenę beveik pusė jaunuolių nebetinka. Ir niekas už tai neatsakingas. O turėtų eiti šunims šėko pjauti ir ne po vieną, bet būriais... Šimtai patarimų ir paraginimų jau jiems buvo. Bet jų - daugiau, todėl ir laimėdavo. Tačiau tas juodas šleifas Lietuvos gyvenime baigiasi. Matau šviesą tunelio gale. 

      Įdomu, kokį tikėjimą išpažįstate? Mūsų protėviai, regis, buvo sveikuoliai, o ne girtuokliai, kaip bandė aprašyti vokiečių (kryžiuočių), lenkų ir rusų istoriografai. Gal Jūs - baltų tikėjimo atstovas? Jei ne, ką manote apie juos?

      Deja, žymiai sparčiau plinta blogos žinios. Ypač, kai žinias skleidžiantieji patys tų ydų. Ką supranta, tą ir mato ir aprašo. Negi pagirs sveikuolius? Tada pats pasižemins... O kad geriau pasijustų rašantysis ar kaip kitaip žinias skleidžiantysis, jis aprašo tik tai, už ką geriau dar atrodo... Ne toks nusigėręs, ne taip nusivalkiojęs, ne tiek daug pavogęs... Matai - yra ir blogesnių. Ką mato - apie tą ir gieda... Tiesa, aušra jau brėkšta. Atsiranda sveikuoliško mąstymo žurnalistų ir jaučiame, kad tamsa sklaidosi. Tai, apie ką buvo baisu kalbėti prie medikalizuotos valdžios, jau baigiasi. Ir vegetarai, ir veganai, ir maratonininkai, ir visi kiti sveikuoliai vis dažniau nušviečiami gražiai ir pagarbiai, jais imama sekti. Tai jau madinga. Vadinasi - perspektyvu. O dvasingumas - pats svarbiausias sveikos gyvensenos - žmoniško gyvenimo komponentas. Todėl ir miniu Vydūną, Šalkauskį, kitus šviesuolius. Jie visi - holistinės, visuminės sveikatos šaukliai, propaguotojai. Aš esu krikščionis katalikas. Tą tikėjimą ir propaguoju. Bet seku popiežiumi Pranciškumi, kuris paskelbė, kad Dievas yra vienas. Tik jo vardai ir keliai į jį nurodomi skirtingi. Nieko baisaus. Baltų tikėjimo atstovai irgi veda žmones prie Dievo. Duok Dieve ir jiems sveikatos tame kelyje. Ekumeninis būdas čia ypač svarbus..



      Ar žmogus savo valia gali tapti sveikuoliu: mesti gerti alkoholį, neberūkyti, laikytis dietos ir t. t.? Ar tam būtinos papildomos priemonės nei valia - mokytojas, knygos ir pan.?

      Viskas, kas čia pavardinta, yra svarbu. Svarbiausia tų priemonių gausa, visuma ir sistema. Jei norime išvirti košę, suprantame, kad būtina paprasta sistema, kelios sąlygos. Nieko neišeis, jei neturėsime bent vieno komponento: kruopų, vandens, puodo, ugnies ir laiko. Ir net jei viską gausime, piktavalis gali tai sugadinti, pavyzdžiui, išpylęs vandenį, ar užgesinęs ugnį ... Taigi, mes daug metų taip ir „virėme“ sveikatos košę: tai nėra puodo, tai vandens, tai kruopos baigėsi... Dažniausiai ir be ugnies, ar tik pašildžius iki 25 laipsnių. Kaip ir vydūniškai sveikatai rastis būtina pakankamai turėti judesio, sveiko maisto, ramios, švarios, skaisčios dvasinės aplinkos . Ir joks ministras ar seimūnas, ar rektorius (jau nekalbu apie viceministrus, departamento direktorius ar kitus aukštus pareigūnus) neatsibudo, nepraregėjo ir nepradėjo šaukti: gelbėkite, vagys, melagiai, sabotuotojai apiplėšė iždą, ištaškė pinigus, skirtus visų sveikatai ugdyti ir panaudojo juos tik savo pramogoms, komandiruotėms, konferencijoms, deklaracijoms, strategijoms, kabinetams, mašinoms pirkti ir nebeužteko mokykloms ir mokytojams... O kas įdomiausia - iš anksto buvo aišku, kad nesėkmė jau šaknyje užprogramuota, nes darbuotojų atlyginimai- žemiausi, kvalifikacija - prasčiausia, aprūpinimas - nepakankamas net sistemai „užvirti“. Ir niekas to „nematė“. Bet jų pavardės ir parašai po tomis bergždžiomis, impotentinėmis programomis tai liko...

      Ar tikite, kad nuo alkoholio galima „užkoduoti“? Juk alkoholizmas - viena didžiausių Lietuvos ir šiuolaikinio pasaulio problemų. 

      Ne tik tikiu, bet ir pažįstu ne vieną stikliuko mėgėją, kuris paliko pas amžinatilsį kunigą tėvą Stanislovą savo baisųjį įprotį ir daug metų prie jo nebegrįžo. Tam garsus kunigas turėjo pašaukimą ir gebėjimų. Jam padėjo puikūs medikai. Daug gero ta linkme padarė pranciškonų vienuoliai, „Marijos“ radijas, kiti pavieniai specialistai. Reikia imti patirtį, vienyti jėgas mokslo, dvasininkų ir praktikų ir lėtai, bet sunkiai dirbant eiti į priekį. Būtinos sisteminės pastangos. Prasčiausiai čia veikia medikamentai. Deja, valstybinėse struktūrose neatsirado šio darbo meistrų. O kaip dirba pameistriai mes matome... Uždrausti, neleisti, kovoti... Betgi atėjo ir žadėjo kurti...

      Ar daug Lietuvoje žmonių, kuriuos galėtumėte pavadinti sveikuoliais, bent jau tų, kurie yra Jūsų bendražygiai?

      Deja, nedaug. Prieš 30 metų, kai startavo Nemenčinėje pirmoji sveikatos mokykla, patikėjau, kad po 10 metų Lietuva bus sveikuolių valstybė. Deja, tik vaikui atsirasti žinome, kad reikia devynių mėnesių. Valstybei pakeisti reikia daug metų... Bet jų - sveikuolių gretos jau pradėjo augti. Tikiu, kad artimiausių penkerių metų bėgyje prasidės grandininė reakcija, nes kritinė riba artinasi.



      Ar dažnai būna, kad sveikuolis spjauna į sveiką gyvenimo būdą ir „atkrenta“? Ką daryti, jei kyla tokia pagunda?

      Tai būdinga 99% sveikuoliams. Vieni jų puola“ vienai kitai savaitei, kiti - mėnesiams, treti - gal ir metams. Bet anksčiau ar vėliau jie grįžta. Geriausi vaistai grąžinti įkvėpimą - tai artimųjų pavyzdys ir kvietimas, paraginimas grįžti... Labai daug čia gali ir turės padaryti valstybė. Tam ir pasiryžau paaukoti tuos metus Seime.

      Atėjote į politiką. Kaip nusprendėte imtis šio žingsnio, kas paskatino? Ką ketinate nuveikti Lietuvai kaip politikas?

      Dalį jau atsakiau. Taip pat parengiau ir Seime registruoju nutarimo projektą Šimtas sveikatos tausojimo ir stiprinimo gairių Lietuvos šimtmečiui, kad lietuviai gyventų šimtą metų! Kai šį nutarimą Seimas priims, jo pagrindu turės dirbti ministerijos ir žinybos, kad sveikata visose politikose taptų nebe mistiniu vaiduokliu, o vaisinga ir naši valstybės sveikatos ugdymo sistema, kurios visokeriopą naudą pajus visi.

      Ačiū už pokalbį!

      Skaityti komentarus