°C
      2018 12 18 Antradienis

      Edvinas Kalėda : „Kai kurie romanų personažai turi savo prototipus tikrame gyvenime“

      Nuotrauka: E. Kalėda | Asmeninis archyvas

      Autorius: Adomas Pakalnis
      2018-11-13 10:00:00
      2018-11-13 10:00:00

      Nemanau, kad akcentuoju tikėjimą. Tiesiog tai personažo charakterio dalis. Kiekvienam krikščioniui tai artima, o ekrane – atpažįstama, todėl ir herojui lengviau iššaukti žiūrovų empatiją

      Edvinas Kalėda - tai turbūt paslaptingiausias Lietuvos rašytojas. Populiarus romanų "Nemylimi" , "Svetimi", "Pasmerkti", "Auksaviriai", "Saulius" autoriaus. Ilgą laiką buvo mylimas knygų skaitytojų. Kol galiausiai populiarumo banga nubloškė į televizijos ekranus. Kalbamės  su paslaptinguoju Edvinu Kalėda apie kūrybą, Dievo prasmę, gyvenimo ir serialų panašumą.

      Ką šiuo metu veikia Edvinas Kalėda?

      Šiuo metu intensyviai dirbu prie naujo serialo scenarijaus, apie kurį išgirsite artimiausiu metu.

      Kodėl toks jūsų pseudonimas?

      Oi, sena istorija, pasakota dešimtis kartų. Sūnus Edvinas yra gimęs Kalėdų naktį, tad taip ir gimė šis pseudonimas. Nesinorėjo į literatūrą ateitį tikruoju vardu ir pavarde. Geriau jaučiuosi, kai tikroji pavardė pašaliniam žmogui nieko nesako. Be to, po pseudonimu lengviau rašyti, nes atsakomybę už tekstą, siužeto kokybę tars perkrauni kitam, išgalvotam asmeniui.  

      Mielai tenka žiūrėti serialus, kuriems jūs rašėte scenarijus. Ne paskutinėje vietoje yra ir Dievo vaidmuo. Kodėl tai yra akcentuojama?

      Nemanau, kad akcentuoju tikėjimą. Tiesiog tai personažo charakterio dalis. Tikintis žmogus visada galvos apie atgailą ir už nuodėmes prašys Dievo atleidimo. Kiekvienam krikščioniui tai artima, o ekrane – atpažįstama, todėl ir herojui lengviau iššaukti žiūrovų empatiją.

      Kaip gimsta idėjos knygos? Tiek „Auksaviriai“ tiek ir „Pasmerktų“ knygų serijos negimė per naktį?

      Rizikuoju būti nesuprastas, tačiau kai nusprendžiau rašyti romanus, buvo iškart dvi idėjos:  “Nemylimi” ir “Auksaviriai”. Tai du pasauliai, kuriuos gerai pažinojau. Nemažai tuose romanuose ir asmeninės patirties. Norėjosi užfiksuoti ano laikmečio patirtis. Jos tokios slegiančios, nemalonios, kad po romanų pasirodymo nė karto nesu atsivertęs ir paskaitęs, ką ten parašiau.  

      Kodėl – nemalonios?

      Visada norėjau gyventi taip, kaip dabar gyvenu.

      Rašyti?

      Taip.

      Kuris iš jūsų visų personažų geriausiai atspindi jus patį?

      Sunku pasakyti. Kai kurie romanų personažai turi savo prototipus tikrame gyvenime. Gal Viktoras iš “Nemylimi” dažnai pakliūdavo į mano realiame gyvenime išgyventas emocines būsenas.  

      Apie ką kalbama romane Kaunas. Saulius?

      Apie vieno Kauno verslininko asmens sargybinį. Tai sunkiausiai mano rašytas romanas, nes rašymo eigoje pasikeitė planai. Buvau priverstas “nueiti” nuo faktinės medžiagos, neliko nieko skandalingo, vien literatūrinė išmonė.

      Kaip pavyksta parinkti tinkamus personažus vaidinti jūsų serialuose?

      Scenaristai, pradėdami kurti personažą, privalo gerai įsivaizduoti, įsigilinti, kas tai per asmenybė, kaip jis elgiasi  vienoje ar kitoje situacijoje, kuo skiriasi nuo kito personažo, kuo gali būti patrauklus žiūrovui ir t. t.  Reikšmę turi ir toks mūsuose retai vartojamas dalykas, kaip aktoriaus fizika – jo išvaizda, sudėjimas, manieros. Jei su aktorių atranka yra prašaunama, scenaristas negali įgyvendinti savo idėjų. Tada sėkmės sunku tikėtis.    

      Kur slypi jūsų populiarumo šaknys?

      Darbe, daug dirbu. Anksčiau, kai dar buvau knygų ryjikas, stebėdavausi aptikęs rašytojo biografijoje faktą, jog rašydavo kasdien po 8 – 10 valandų. Dabar gi tokia mano kasdienybė. Prie sėkmės prisideda ir tai, kad daug mokausi, stengiuosi pasisemti patirties iš kitų scenaristų. Sakykime, dar neišmokau pagal Sidney Field paradigmas sudarinėti psichologinį herojaus portretą, o tai pravestų kai imčiausi kokio rimtesnio serialo žanro, apie ką ir svajoju ateityje. 

      Kaip įsivaizduojate rimtesnį serialą?

      Serialas, kuriame istorines žinias, mitus būtų galima naudoti kaip šou elementą. Žanras būtų kriptoistorinis, apie mūsų baltiškos praeities didybę. Kad žiūrovas iš praeities pasisemtų stiprybės, tuo pačiu įgytų didesnių žinių apie mūsų istoriją ir tuo pačiu patirtų kokybišką pramogą.

      Ačiū už pokalbį.

      Skaityti komentarus