Fotografas Vytautas Daraškevičius jau ilgus metus fiksuoja įvairias Lietuvai svarbias akimirkas: tiek sukrečiančias, tiek smagias, šventines. Jis yra surengęs dešimtis parodų (ir Lietuvoje, ir kitose pasaulio šalyse), išleidęs kelis foto albumus („Trumpiausios nakties paslaptis“, „Kaziuko mugė“, „Nepaprastoji Kinija. Du žvilgsniai“, „Skamba skamba kankliai“). Vyriškis nenuilsdamas darbuojasi toliau ir leidybai rengia dar vieną fotoalbumą, pavadinimu „Saulės ratu“, kurio nuotraukose užfiksuoti lietuvių kalendorinių švenčių papročiai. Šiame albume sudėti fotografijų ciklai, kurių ne vienas buvo eksponuotas ir apdovanotas kas dvejus metus Kinijoje vykstančiame pasauliniame folkloro fotografijų konkurse Humanity Photo Awards.
Susipažinkime iš arčiau.
– Fotografija Jums tai... ?
Tai labai reikšminga mano gyvenimo dalis. Šiuo metu ir reikalai, ir mintys sukasi apie ją. Svarbi ji man jau gan seniai. Nors ir turėjau kitą veiklą, kitą darbą. Beveik visą savo laisvą laiką skirdavau fotografijai. O to vaisius raškau ir dabar. Savo parodose ir fotoalbumuose naudoju labai daug senosios medžiagos.
Šiandien fotografija – tai pagrindinė mano veikla.
– Kiek metų jau fotografuojate?
Tikrai, kad daug metų. Gerokai virš 50-ties. Šį užsiėmimą pradėjau labai anksti.
Kai baigiau septynias klases, tėtis ta proga man padovanojo fotoaparatą. Nuo tada viskas ir prasidėjo. Pirmą kartą mano fotografija buvo išspausdinta Alytaus rajoniniame laikraštyje, kai mokiausi paskutinėje klasėje (vienuoliktoje).
– Jūsų archyvuose turbūt begalė nuotraukų. Kokių jos tematikų? Kuri jų Jums artimiausia?
Viena populiariausių mano temų – etnokultūriniai renginiai: apeigos, šventės.
Nors fotografija užsiimu seniai, bet neatsimenu, kad būčiau rengęs kokį specialų dirbtinį projektą. Fotografija visad siejosi su mano gyvenimu, su tuo, kas mane domino.
Jau ilgus metus dalyvauju folkloriniuose ansambliuose bei šventėse. Pakeliui ir fotografuoju. Aptariamoji nuotraukų grupė išties didelė. Dabar stengiuosi pakankamai nuosekliai šią temą tęsti. Konkrečiame archyve tiek kalendorinės, tiek dainų bei kitos šventės. Ne taip seniai savo „Facebook“ paskyroje įkėliau septynias nuotraukų serijas apie dainų šventes (nuo 1970 iki 1990 metų). Turiu ir daugiau medžiagos.
Kita kryptis – kelionių fotografijos. Esu gan daug keliavęs. Buvau tokiuose egzotiškuose Rusijos pakraščiuose kaip tolimoji šiaurė, Magadanas, Kamčiatka. Maskvos geologų komandoje dirbęs draugas kviesdavosi mane į rengiamas ekspedicijas. Jų metu pavyko užfiksuoti daug įdomių kadrų. 1970 m. buvau laukinėje kelionėje po Baikalą. Aštuonis kartus teko būti Kinijoje, tad ir ji įamžinta. Kadangi medžiagos išties daug, galimai atsiras dar vienas albumas apie Kiniją.
Nemaža fotografijų grupė yra iš armijos laikų (1971-1973 m.). Tuo metu gyvenau Azerbaidžane. Praktiškai esu paruošęs didelę parodą šia tema, tik finansavimas vis stringa. Azerbaidžano ambasada suteikė man galimybes ir šiais laikais aplankyti tas pačias vietas, kad jas nufotografavus pateikti sugretinimus.
Taipogi galiu įvardyti nuotraukų grupę, kurią pavadinčiau kasdienybės kronika. Dažnai nešiojuosi fotoaparatą, tad prisirinkę įvairių kadrų iš Vilniaus ir jo apylinkių. Galbūt ir jos suguls į kokią parodą.
Dar viena tema – tai Neringa. Esu rengęs parodą ir apie ją.
Vis dėlto pati didžiausia – etnokultūros bei kalendorinių švenčių nuotraukų grupė. Ši tema ir mieliausia. Esu įsigilinęs į ją, suprantu, žinau, kodėl, kas ir kaip vyksta. Todėl ir fotografuoti įdomiau.
– Kiek žinau, Jūsų archyvuose galima rasti ir Lietuvai svarbių istorinių momentų fotografijų. Galbūt ir šiomis užfiksuotomis akimirkomis žadate pasidalyti su platesniu ratu tuo besidominčių žmonių?
Taip, ir sąjūdžio laikotarpiu aš fotografavau. Šia tema buvo surengta paroda, kuri vadinosi „Į laisvę“. Ji apkeliavo praktiškai visą Europą. Ta nuotraukų serija taipogi pasidalinau savo „Facebook“ paskyroje. Žadu sinchroniškai įkelti ir daugiau fotografijų.
Medžiagos turiu gal ir keliolikai albumų. Bet norint juos išleisti, reikalingos nemažos išlaidos. Galbūt ateityje. Ta tema jau yra ne vienas albumas, dauguma jų – tai kelių autorių darbai. Žinoma, būtų įdomu, juk kiekvieno žvilgsnis savotiškas.
– Fotografijoje tiek tolimos šalys, tiek gimtoji – Lietuva. Kurios labiausiai Jums prie širdies?
Labiau prie širdies man gimtasis kraštas. Netgi kelionės į tolimas šalis, pavyzdžiui, į Kiniją, tiesiogiai siejasi su fotografijose užfiksuota Lietuva. Neseniai rengiau parodą lietuvių kalendorinių švenčių tematika. Kelių šių švenčių nuotraukų grupės buvo eksponuotos ir apdovanotos Kinijoje kas dvejus metus vykstančiuose konkursuose.
Mano fotografijos ypatybė yra ta, kad aš ne vieną dešimtmetį kaupiu medžiagą įvairiomis temomis. Taip susiformuoja paroda.
– Jūsų jau rengiamas trečiasis fotoalbumas lietuvių švenčių tematika. Kodėl būtent toks pasirinkimas? Kokią žinią norite perteikti žmonėms šiomis užfiksuotomis akimirkomis?
Fotografija turi savybę labai objektyviai parodyti, kas ir kaip vyksta. Ką tu užfiksuoji, tai jau tampa paveldu. Ateities kartos žvelgdamos į tokias nuotraukas galės iš jų sužinoti ir apie aprangą, ir apie tradicijas, ir netgi pamatyti žmonių nuotaikas. Tad maždaug tokia toji ir mano žinia.
Man svarbu, kad tai, kas buvo, nenueitų užmarštin, bet pasiliktų. Mano nuomone, mūsų papročiai yra tam tikras turtas, kurį verta išsaugoti. Dabar pakankamai gaji nuomonė, kad pasaulis žengia pirmyn, tad reikia užmiršti, kas buvo ir žiūrėti į priekį. Mano supratimu, tai klaidinga.
Dabar aš tęsiu švenčių tematiką, nes manau, kad šis paveldas labai svarbus. Tai sritis, kuria mes galime didžiuotis. Esame išlaikę labai daug tradicijų, kitose šalyse jų tiek daug nėra. Lietuviai turi puokštę švenčių visų metų bėgyje. Ir tai yra įdomu.
– Dalyvaujate įvairiose lietuvių paprotinėse šventėse jau ilgus metus. Kaip per Jūsų stebėtą laiko tarpą žmonėms kito švenčių svarba?
Galiu pasakyti, kad po trupučiuką jos vis populiarėja. Buvo periodas, kai apie jas žinodavo, (pavyzdžiui, pirmąsias Rasas), tik pakankamai siauras būrelis žmonių. Tai buvo draudžiama, sudaromos visokios kliūtys. Dabar to nėra. Taigi iš lėto, bet, mano supratimu, svarba auga.
Atsiranda vis daugiau papročiais bei apeigomis (pavyzdžiui, šeimyninėmis apeigomis) besidominčių žmonių. Norėčiau dar išleisti leidinį apie šeimynines šventes pagal pagoniškas tradicijas. Tai būtų ir mergvakario, ir vestuvių, ir krikštynų, taip pat laidotuvių apeigos. Žmonės vis labiau linksta savo šventę rengti pagal šias tradicijas. Šia tematika dar fotografuoju.
– Kinijoje dalyvavote pasauliniuose folkloro fotografijos konkursuose, buvote apdovanotas. Ar ir Lietuvoje ši fotografijų tema tokia aktuali, vertinama?
Priklauso nuo to, kas vertina. Tam tikrame rate suvokiama to svarba, tačiau, man atrodo, kad Lietuvoje ji vertinama per mažai.
Mano supratimu, pas mus yra toks menotyrininkų klanas, kuris globotas ir užaugintas Sorošo fondo. Sorošas – tai milijardierius, turintis idėją suniveliuoti pasaulį: kad neliktų jokių išskirtinumų, visi būtų kažkokios modernios kultūros be tautinių ypatumų. Todėl tam tikruose sluoksniuose yra labai daug mankurtiško požiūrio, kad nereikia akcentuoti tos savo kaimiškos kultūros, privalu žiūrėti, kas dedasi pasaulyje, eiti koja kojon su naujomis meninėmis srovėmis. O tos naujos meninės srovės, mano supratimu, yra klystkeliai. Manau, neužilgo tai turėtų paaiškėti, bent jau fotografijos srity tikrai.
Kai aš pasižiūriu į naujausių srovių fotografiją, man gaila. Ko iš jos pasisems ateities kartos?.. Juk fotografija turi parodyti kažką apie tai, kas yra. O šiuose darbuose absoliutus subjektyvizmas. Autorius tik pats supranta, kodėl jis šitą daro, o kažkam iš šono tai suvokti kaip ir neduota. Pavyzdžiui, nufotografuojamas daiktas, kuris gali atrodyti taip pat ir prieš, ir po 100 metų. Taigi jokios informacijos. Atrodo, kad tikslas, jog kuo mažiau kas nors suprastų. Tuo didesniu menu tuomet tai laikoma. Sakyčiau, čia taikomas tas pats principas kaip H.K. Anderseno pasakoje „Karalius nuogas“. Tai yra Sorošo veiklos pasekmė.
Tok tas vertinimo pobūdis, kuris mane šiek tiek liūdina, bet ką padarysi, yra, kaip yra.
Aš veikiu pagal savo supratimą ir norisi, kad žmonės pamatytų ir įvertintų. Tačiau tokioje susiklosčiusioje situacijoje labai nelengva gauti finansavimą. Štai mano projektui „Saulės ratu“ tik iš penkto karto pavyko gauti 4000 Eur. Už šią sumą galima būtų išleisti kažkur 150-200 knygų. Pusė jų reikėtų atiduoti bibliotekoms, kadangi tokia Kultūros tarybos finansavimo sąlyga. Vadinasi, nedaug kam liktų galimybė jų įsigyti. Taigi rebusas, kaip prasimanyti lėšų, kad padidinti tiražą. Juk ši tema aktuali ir turėtų dominti žmones, taipogi tai nuostabi informacija apie Lietuvą joje besilankantiems svečiams. Šią knygą planuoju leisti dviem kalbomis iš karto: lietuvių ir anglų.
– Sakoma, savam krašte pranašu nebūsi. Ar pasitvirtina šis posakis?
Tam tikra prasme gal ir taip. Tarp fotografinės visuomenės Kinijoje mane gal netgi geriau žino nei Lietuvoje kai kuriuose sluoksniuose. Iš dalies pasitvirtina.
– Kodėl lietuviai taip nebrangina to, ką turi?
Na negali apibendrinti ir sakyti, kad visi lietuviai nebrangina to, ką turi, bet yra ir tokių. Ir jų nemažai.
Galbūt viena to priežasčių, jog žmonės užsisukę gan nelengvoje buityje. Tad gal elementarios buitinės problemos užgožia aukštesniuosius dalykus. Juk visų pirma stengiamasi patenkinti primityviausius poreikius.
O kita. Na yra tokių bukų žmonių, kurie turi didelę įtaką kitiems. Atkreipiu į juos dėmesį, jie pasisako per radiją, kitose žiniasklaidos priemonėse. Pavyzdžiui, Jogailos Morkūno paniekinamas pasisakymas Kaziuko mugės atžvilgiu arba Mindaugo Lapinsko pareiškimas radijo laidoje „Vyrai kalba“, kad mūsų tradicijos neturėtų trukti ilgiau nei 5-6 metai, o tuomet jas reikia užmiršti ir galvoti naujas.
Kai kurie žmonės per daug suabsoliutina tai, ką girdi ir taip yra veikiami tokių nuomonių.
– Kas, jūsų nuomone, paskatintų lietuvio savimonės augimą?
Sunku pasakyti. Manau, šiuo klausimu turėtų pasistengti ir žiniasklaidos priemonės, kurios gan stipriai formuoja visuomenės nuomonę. Deja, dabar jos dirba priešinga linkme (pavyzdžiui, kad ir pašaipūs komentarai televizijos laidos „Duokim garo“ atžvilgiu laidoje „Dviračio žinios“). O tai stipriai veikia žmonių, neturinčių tvirtos savo nuomonės, požiūrį.
Valstybinė politika taip pat turėtų būti tikslingai nukreipta tam, kad auginti lietuvių savimonę. Nesuprantu kodėl, bet daugelis politikų dar ir dabar nesuvokia to svarbos. Tiek daug kalbama apie tokią forsuotą emigraciją, o akcentuojami tik gana primityvūs niuansai kaip uždarbio klausimas ir panašiai. Bet tai tiesiog atsikalbinėjimas. Žinoma, Lietuvoje uždarbio dydis nepakils nei iki Anglijos, nei iki Airijos lygio dar artimiausią pusšimtį metų, tačiau jeigu mes žvelgsime tik iš šios pozicijos, mūsų gali likti visai mažai. Vertėtų matyti ir kitas priežastis. Labai svarbu, kad žmogus jaustų gimtinės dvasią, kad jam nebūtų vis vien. O juk yra tokių žmonių, kurie išvažiavę iš Lietuvos ją ir užmiršta. Norėtųsi, kad jų būtų mažiau. Tokius žmones, kurie išvažiuoja, bet kai tik kiek prasigyvena, stengiasi kuo greičiau grįžti, puikiai suprantu.
– Kodėl taip domisi mūsų kultūra, papročiais kitų tautų atstovai? Kas juos taip traukia, žavi?
Mano supratimu, mūsų kultūra tikrai verta pagarbos. Ji turi labai gilias šaknis ir jautresni žmonės šitą pajunta.
Kaip pavyzdį Vytautas papasakoja istoriją apie japoną vardu Keiša, kuris jau 17 metų atvažiuoja pagyventi Lietuvoje, kad galėtų stebėti ir fotografuoti lietuvių papročius, šventes. Pastaraisiais metais mūsų šalyje jis tegali praleisti tik tris mėnesius, nes jo ilgalaikė viza jau pasibaigusi. Vyriškis išmoko ir lietuvių kalbą.
Kadangi japonai patys turi labai gilias kultūrines šaknis, galbūt todėl jiems lengviau šitą pajusti.
– Jau pusė amžiaus stebite Lietuvą pro objektyvą, turite budrią akį. Sakykite, kas ir kaip pakito mūsų šalyje? Kokios vertybės buvo prarastos? Išaugo ar nuskurdo Lietuvos dvasia?
Per tą laikotarpį dinamika labai jautėsi. Vyko tarsi bangavimai. 1987-1991 m. buvo ryškus etnokultūrinis pakilimas, labai aktyvios mūsų šventės. Dar iki sąjūdžio. Po to visa tai po truputį užgožė materialiniai niuansai. Atėjo lyg ir nuosmukio periodas. Na o dabar, atrodo, vėl atsigauna. Matyt, tasai bangavimas – natūralus dalykas.
Vis dėlto, tam tikruose sluoksniuose jaučiasi per ne lyg materialistinis požiūris. Mano aplinkos žmonėms svarbios dvasinės vertybės. Todėl, kai tenka susidurti su visiškai priešingu požiūriu, tampa keista.
Žmonių, kurie turi galimybes, tarpe pas mus daug gobšumo. Sakyčiau, tai tokia nebrandaus kapitalizmo fazė. O štai brandus kapitalizmas, mano žiniomis, pasižymi jau kitokiu elgesiu. Juk tarp pasaulio turtingiausių žmonių susiformavę netgi tradicijos, kai garbės reikalas dalytis, nuveikti kažką naudingo savo visuomenei. Na pas mus iki to dar nepribrendo.
– Pažvelkime pusė amžiaus į priekį. Ko palinkėtumėte Lietuvai (Lietuvos žemei, Lietuvos žmonėms)?
Norėčiau palinkėti jai išsaugoti lietuvybę, papročius. Žmonėms – suprasti to vertę, suvokti, kad tai yra būtent toji sfera, kuria mes galime didžiuotis, būti įdomūs kitiems. Kad ir kaip bebūtų keista, bet daug kas to nesuvokia, manydami, kad pasaulį įmanoma nustebinti dar vienu dangoraižiu ar kažkokia modernaus meno kryptimi. O nustebinti mes galime tiktai savo giliomis šaknimis. Labai norisi, jog šitas supratimas augtų, kad išvykę žmonės tai suvoktų ir pajustų troškimą sugrįžti į savą lizdą.
– Ačiū Jums už pokalbį!
Skaityti komentarus