Išduokite paslaptį, o kas slepiasi už pavadinimo „Morzės sesės“ – dvi seserys? Draugės, kurios lyg sesės? Ar...?

Už pavadinimo slepiasi dvi tikros sesės, aš Audronė Mackevičiūtė esu už viso „Morzės sesės“ ženklo vairo, o šalia turiu nuostabią paramą, įkvėpimą – sesę Jūratę. Ji yra tas žmogus, kuris pastūmėjo visa tai pradėti. Be to, laikui bėgant suprantu, kad tai kartu ir mano artimiausių moterų, draugių ryšys, nes jos visos vienaip ar kitaip prisidėjo prie veiklos įgyvendinimo.

Kaip kilo mintis kurti būtent tokias apyrankes? Ar prisimenate, kokia buvo pirmoji, koks pirmasis žodis?

Prieš beveik du metus, rugpjūtį, artėjant sesės gimtadieniui, galvojau, ką jai padovanoti. Tuo metu norėjau, kad ta dovana parodytų, kokia ji man svarbi ir kad ji tai žinotų. Man nuo paauglystės didelę reikšmę turėjo rankų darbo dovanos ir žodžiai, juose esančios reikšmės. Tada ir kilo mintis panaudoti morzės abėcėlę – pasakyti žodį, kuris tarp dviejų žmonių gali slėpti visą pasaulį. Pa'googlinau, pamačiau angliškų DIY pavyzdžių ir pati padariau sesei apyrankę su žodžiu sister. Dabar neprisimenu, kodėl rašiau angliškai, gal dėl to, kad esu baigusi anglų filologiją, tad dažnai vartojau angliškus žodžius. Šiame žodyje telpa visas sesiškas ryšys: naktiniai pokalbiai, vaikystės žaidimai, grįžimai iš mokyklos namo, palaikymas ir meilė.

Pirmoji apyrankė buvo visiškai kitokia nei dabartinės. Tada tiesiog nupirkau, kas man atrodė gražu, sudėliojau ir padovanojau. Kai sesė atidarė dovaną, jai ji labai patiko ir užsiminė, kad galėčiau daryti tokias ir kitiems. Na, tada po kokio mėnesio ir prasidėjo... Dalyvavau savaitės mokymuose, kuriuose man buvo gana nuobodu, tad aš atsivertusi sąsiuvinį pradėjau dėlioti idėjas: pavadinimų variantus, galvojau žodžius, kuriuos būtų galima užkoduoti ir po mokymų ieškojau medžiagų, iš ko galėčiau daryti apyrankes. Namuose bandžiau įvairius variantus, o lapkričio mėnesį išsiėmiau individualią veiklą, kad galėčiau pradėti.

Kas buvo jūsų pirmasis pirkėjas? Ar pamenate, koks jausmas apėmė, kai apyrankė rado savo pirmąjį šeimininką?

Išties nebepamenu pirmojo pirkėjo, nes veiklos pradžia buvo prieš pat Kalėdas. Tuo metu tiesiog buvau sužavėta, kiek gražių žodžių žmonės vieni kitiems turi, o, svarbiausia, nori pasakyti. Tikri jausmai mane lydi kiekvieną dieną: būna labai smagių užsakymų, labai pačiai artimų, kartais ir susigraudinu iš kokių gražių paskatų dovanojamos apyrankės. Pastebėjau, kad visada užfiksuoju žodį „tikiu“ – jis yra su tokiomis stipriomis istorijomis ir visada norisi pačiai tikėti, kad žodžio reikšmė veikia ir padeda.

Kokią žinutę pasauliui norite ištransliuoti kurdamos tokias apyrankes?

Man pačiai šios apyrankės yra priemonė tikėti savimi, jausmams išreikšti ir nešioti brangius prisiminimus, todėl norisi tikėti, kad ir kiti randa jose tą patį.

Papasakokite, o kaip jas darote? Ar tai ilgas procesas?

Karoliukų spalvų derinius tikrai užtrunka sudėlioti, tačiau tai labai malonus procesas. Patinka galvoti, kad žmogus gausiantis apyrankę matys save arba savo draugę/draugą, kuriai/kuriam dovanoja tą apyrankę, pajaus tą emociją. Žodžiai man turi labai daug asociacijų ir kartais verdama galvoju apie kažką, kas man artima. Neseniai dariau apyrankes nuotraukoms ir vėriau žodį „senelis“ ir vis galvojau apie savąjį, koks jis buvo žemiškas bei artimas man ir sesei. Tai apyrankė, kurioje atrodo įdedi ne tik medžiagas, bet ir labai daug gražių atsiminimų.

Galima teigti, kad šiandien tai sėkmingas verslas, o kai pradėjote, ar nebuvo abejonių? Kas labiausiai padėjo, vedė pirmyn? O gal buvo ir kritikos iš aplinkos?

Kai pradėjau daryti šias apyrankes, tai buvo veikla šalia pagrindinio darbo. Grįždavau namo po darbų ir verdavau iki vėlumos. Kai pradėjau abejoti dėl savo tuometinės darbo vietos, daugiau laisvalaikio skyriau „Morzės Sesėms“ ir tai galiausiai tapo mano pagrindine veikla. Prieš išeinant iš darbo, žinoma, kad buvo baimės: ar tikrai pasiseks, ar sugebėsiu, ar nereikės iškart ieškoti kito darbo, klausimų sau tikrai buvo, tačiau esu labai laiminga, kad savo aplinkoje turiu nuostabius artimuosius, labai supratingą mylimąjį ir draugus, kurie manimi tiki. Jie, idėja ir darbas buvo variklis į priekį. O kritikos nesakyčiau, kad esu gavusi, tačiau „netikėjimo“ pačia idėja/veikla yra tikrai buvę.

Ko palinkėtumėte jauniems žmonėms turintiems svajonę ir norintiems pradėti kažką daryti, bet bijantiems?

• Pirma, tai – nebijoti klysti. „Morzės sesės“ yra mano antras bandymas dirbti su papuošalais. Dabar jau drąsiai galiu pasakyti, kad pirmasis bandymas dirbti sau buvo prisvilęs, tada tikrai buvo sunkių akimirkų, nusivylimų, klaidų, tačiau dabar, žiūrint į praeitį, galvoju, kad tai buvo pamokos, iš jų mokaisi, darai išvadas ir judi į priekį.
• Antra – būti autentišku ir tikru sau. Manau, kad geriausiai sekasi, kai veikloje tau nereikia perspausti ir būti kažkuo kitu nei esi. Su „Morzės sesėmis“ man viskas gavosi labai natūraliai, man patinka galvoti kokius žodžius būtų galima pasiūlyti, kaip įpakuoti, ką fotografuoti prie žodžio, kokie karoliukai dera ir t. t.
• Trečia – dirbk. Kai dar dirbau kitame darbe, tikrai būdavo sunku prisiversti vakare prisėsti po varginančios dienos ir dar leisti laiko papildomam darbui. Bet... jei to nebūčiau dariusi, tikrai dabar nedirbčiau geriausio darbo, kokį tik esu turėjusi.
• Ketvirta – rask laiko poilsiui. Kai padirbi, gali ir ilsėtis. (Juokiasi.) Iš tiesų, kai dirbi sau, kartais sunku atskirti, kur yra darbas, kur laisvalaikis. Anksčiau visus laiškus iškart atrašydavau, vis dar nuolat nešiojuosi apyrankes su savimi, kad galėčiau nufotografuoti, jei rasiu tinkamą vietą. Atrašinėdama tiesiog pradėjau erzinti žmones su kuriais būnu, nes vis į telefoną žiūriu, na ir pati pastebėjau, kad sukeldavau sau šiek tiek streso ir su tokiais „prisėdimais prie darbo“ kartais pridarydavau klaidų. Darbo ir poilsio valandas nusistatyti sau būtina. Na, o ir šiaip, nemanau, kad gyvenime turime nusiplukti – yra laikas darbui, yra laikas ir poilsiui. Kiek kuriam skiri – tavo paties sprendimas.

Didžiausia padėka iš pirkėjų jums yra...?

Nuotraukos, žinutės ir istorijos! Neseniai gavau nuotrauką iš merginos, kuri savo mergvakariui užsakė apyrankes visoms draugėms. Kiekvienas žodis buvo skirtingas, pagal ryšį su drauge, nuotraukoje visos su „Morzės sesės“ apyrankėmis. Man tai puikiausia padėka, aš ir pasigraudinu ir tada visiems artimiausiems siunčiu ir rodau, kokią man nuotrauką atsiuntė. (Juokiasi.)

O apie ką dabar svajojate?

Toliau įgyvendinti idėjas, ilsėtis ir skleisti įkvėpimo žinutes.