Kas pirmiausia paskatino rinktis istorijos studijas, o vėliau ir mokslininkės kelią?

Pasirinkto kelio  negaliu romantizuoti, nes baigus mokyklą romantikos ir užtikrintumo tikrai nebuvo. Kaip ir bet kuriam įvairiapusiais gebėjimais pasižyminčiam jaunam žmogui, man buvo sunku apsispręsti, kuriuo keliu visgi geriausiai pasukti. Domino įvairios sritys. Kadangi mokykla ruošė egzaminams, o ne gyvenimui, individualybės atskleidimui, nesumeluočiau sau pasakydama, kad ne aš, o istorijos studijos mane pasirinko. Mat ruošiantis egzaminams, istorija man sekėsi geriausiai. Tačiau archeologija – tai mano vidinis apsisprendimas, dėl kurio esu užtikrinta. Nes ji man atveria ne tik galimybę tyrinėti, bet ir žinias pritaikyti kūrybinei saviraiškai. Pakreipti save archeologės keliu paskatino pirmoji archeologinė praktika prie Platelių ežero, vadovaujant prof. habil. dr. Vladui Žulkui, vėliau tapusiam mano  disertacijos vadovu. Tuometinė pažintis su senosios Platelių bažnyčios reliktais, mirusiųjų kapais leido suprasti, kad tiesioginė akistata su žmogumi, jo paliktais materialiais daiktais yra nepalyginamai įdomesnis praeities pažinimas, nei rašytiniai istoriniai šaltiniai. Suprasti žmogų, procesus per žemėje esančius artefaktus iki šiol mane labai jaudina ir įtraukia. Pirmaisiais studijų metais buvau susižavėjusi ir povandenine archeologija, į kurią nukreipiau didžiąją dalį energijos. Dalyvavau Baltijos jūros, Platelių ežero tyrimuose, buvau išvykusi į Lenkiją ir Vokietiją. Visgi, priėmusi pasiūlymą vadovauti didelės apimties ir atsakomybės reikalaujantiems Klaipėdos senųjų bažnyčių tyrimams, pasukau miesto archeologijos pažinimo linkme. Šie tyrimai - geriausia mano profesinio gyvenimo mokykla. Įgauta patirtis leido plačiau suprasti archeologijos šaltinio gylį, jo interpretacijos ribas, kurios ypač pravertė rašant disertaciją,nesvarbu, kad ir visai kita tema.  Mano mokslininkės karjera  yra nuoseklių studijų, sukauptos įvairiapusės patirties ir motyvacijos iš akademinės aplinkos rezultatas. Kaip ir kiekvienam žmogui, nesvarbu iš kurios srities jis būtų, svarbu suvokti, kaip jo veikla reflektuoja su aplinka. Tad, be akademinių rezultatų, man svarbu savo darbais auginti ryšį su miesto bendruomene. Dėl tos priežasties prisidedu prie kultūrinių projektų, siūlau idėjas, jas realizuoju, kažkuria prasme provokuoju. Man svarbu, kad archeologija nebūtų romantizuojama, o suvokiama kaip praeities, individo pažinimo šaltinis. Manau, kad nesu tipinė archeologė, man rūpi ir dabartis.

Ką pavyko naujo sužinoti, nustatyti apie Klaipėdą rengiant disertaciją? Kokią istoriją gali papasakoti kokliai?

Prisipažinsiu, jog neretai įvardijus savo tyrimo objektą – koklininkystė – būna nelengva keliais sakiniais nupasakoti dalyko esmę. Koklinės krosnys nuo šių dienų jau nutolęs objektas. Tuo tarpu jų pasirodymas ir išplitimas viduramžių Europoje iš esmės pakeitė žmogaus gyvenimo kokybę. Krosnys pasiūlė technologiškai pažangesnį, ekonomiškesnį ir saugesnį namų šildymo būdą, kuris iki šių dienų mažai kito. Tyrinėti šios viduramžių inovacijos atsiradimą Klaipėdoje, reiškia pažinti miestą ir jo žmones Europos kultūros didžiųjų pokyčių kontekste. Kitą vertus, įvairiomis ikonografijomis dekoruotos krosnys  leidžia pažinti skirtingais laikotarpiais žmogui svarbius įvaizdžius ir jų sąsajas su vertybių kaita. Štai Klaipėdos atveju regime, kad viduramžiais krosnys buvo dekoruotos bažnytinio meno temomis, o po Reformacijos ėmė skverbtis portretinis žanras, kasdienybės temos, neatsiejamos nuo Martyno Liuterio reformų. Ilgainiui miestiečių krosnių puošyboje įsivyrauja Europoje nyderlandų menininkų inspiruota floristinė tematika. Ar gi neįdomu krosnyse atrasti sąsajų su XVII a. „tulpomanijos“ reiškiniu? O kur dar Prūsijos karalystės simboliai... Labai įdomus aspektas atsiskleidė Klaipėdos koklius lyginat su kitų Europos miestų medžiaga, parodžiusia, kad esama labai daug tarpusavio panašumo. Migravo ne tik idėjos, bet ir amatininkai, suformavę koklių internacionalizacijos reiškinį, į kurį buvo įsitraukusi ir Klaipėda. Sprendžiant pagal rastas koklių gamybos formas, Klaipėdoje dirbo aukščiausio lygio meistrai, savo produktais atliepę svarbias europiečiams, jų tarpe ir Klaipėdos gyventojams, aktualijas. Mano atliktas tyrimas rodo, kad mes neturime nuolat siekti pabrėžti europietiškų ryšių. Klaipėda ir buvo Europa. Man nepavyko aptikti lokalių savitumų, arba jie visai nežymūs.

Ką Tau reiškia kolegų pripažinimas, „Geriausios metų disertacijos“ nominacija?

Būtent ir reiškia pripažinimą. Jis dar svarbesnis žinant, kad darbas buvo vertintas kitų institucijų ir skirtingų sričių atstovų. Tai suteikia dar daugiau tikėjimo, kad atliktas darbas aktualus ne tik archeologų, bet ir  kur kas platesniam tyrinėtojų ratui.

Studijų metais buvai aktyvi studentė, studentų atstovybės pirmininkė. Ką ši veikla davė Tau kaip mokslininkei žvelgiant iš šiandienos perspektyvos?

Aktyvi studentiška veikla davė daug organizacinės patirties komandiniame darbe. Ji praverčia formuojant archeologinių tyrimų komandą, kuriant darbų strategiją, ją įgyvendinat. Nors apie studentišką veiklą pastaruoju metu tenka vis mažiau kalbėti ar prisiminti, bet ji vienareikšmiškai leido stiprinti vadovavimo įgūdžius.

 Apgynusi disertaciją tęsi koklių tyrinėjimus ar pasirinkai kokią naują kryptį? Ką tyrinėji ar planuoji tyrinėti šiuo metu?

Be koklininkystės tyrimų, kurie artimiausiu metu suguls į monografiją, tęsiu 2010, 2012-2013, 2016 m. savarankiškai vykdytų Klaipėdos seniausių liuteronų bažnyčių tyrinėjimus. Šiuo metu rengiu paskutiniųjų  tyrimų dokumentaciją, kuri yra būsimo Reformacijos archeologijos projekto dalis. Konkrečių darbų ir planų turiu penkeriems  metams į priekį. Jų tarpe ir industrinis archeologijos paveldas, kurį aktualinti skatina aptikti ir iš žemės ištraukti unikalūs mediniai XIX a. silkių laikymo ir rūšiavimo kubilai ir šios sistemos latakai. Neabejoju, kad restauruotą eksponatą pamils miesto gyventojai ir svečiai. Juolab, kad  silkę mėgsta daugelis, o be jos ir mūsų Kūčios neįsivaizduojamos.

Ką galėtum patarti moksleiviams, galvojantiems apie istorijos studijas?

Pasirinkus istorijos ar archeologijos studijas savo gyvenimą nebūtinai reikia projektuoti akademiniame lygmenyje, universitetuose, muziejuose... Studentų įgytos žinios formuoja plačiai mąstančią, kritišką, analitišką asmenybę, turinčią begales gebėjimų: atrinkti, sisteminti, analizuoti, įžvelgti, suprasti, pasiūlyti. Tai visas arsenalas ginklų. Šios studijos formuoja platų regos lauką, kuris atliepia tikrąją universiteto prigimtį. Istorikas, archeologas – tai ne profesija, tai gyvenimo būdas. Renkantis šias studijas, kviesčiau pagalvoti apie tyrimų temas, aktualias savo gimtam miestui, o gal net įdomias artimiesiems. O kodėl po studijų negrįžus į savo gimtąjį miestą, kurti jį savo darbais?

Ką veiki be mokslinių tyrinėjimų?

Šiuo metu daugiausia laisvo laiko skiriu bendravimui, susitikimams, grožinės, psichologinės literatūros skaitymui, teatrui, namams, kelionėms. Šių dalykų labai trūko rengiant disertaciją  ir vykdant bažnyčių archeologinius tyrimus.  Kažkuria prasme per intensyvių ir atsakingų darbų virtinę buvau pametusi save, tad užbaigus juos grįžti buvo ne taip ir paprasta. Džiaugiuosi, kad artimųjų ir draugų aplinka mane labai palaikė, skatino ir tyliai laukė. Vis dar nerandu kaip tinkamai jiems padėkoti. Laisvu metu taip pat generuoju idėjas naujai miesto kultūrinei veiklai. Kartu su šiuolaikinio šokio teatro choreografe Agnija Šeiko įgyvendinti interaktyvūs, praeitį provokuojantys projektai „Keliaujančios bažnyčios“, „Neužšąlantys namai“ įkvepia ir vėl kursto naujai kūrybinei platformai. Žinoma, su prasme. Nemėgstu tuščių veiklų, kaip ir tuščių žmonių.

Esi kilusi iš Telšių. Ar dažnai tenka lankytis gimtinėje? Ar teko patyrinėti Žemaitijos ar gimto miesto istoriją? Gal kažką naujo pavyko aptikti?

Į Telšius grįžtu pas tėvelius, aplankyti artimųjų. Taip pat aplankau auklėtojos Daivos Brazauskienės ir jos vyro, dramos teatro aktoriaus Kastyčio namus. Būtent jie rūpinosi mano kūrybiškumu, manyje formavo visai kitas bendravimo formas ir gilesnį gyvenimo pajutimą. Tai dovana, kuri lydi mane iki šiol. O Telšių istorijos kol kas netyrinėju, bet jaučiu, kad duoklę savo gimtajam miestui greit atiduosiu. Mintys bręsta. Dirbdama Plateliuose, Mosėdyje, Alsėdžiuose pajutau, kad mažų miestelių atmosfera man yra labai artima ir kur kas atviresnė. Į archeologijos nuotykį noriai įsitraukia ir vietiniai miestelėnai. O tai jau šventė, ne darbas.