Pagal rekomendacijų įgyvendinimo planą atsakingos institucijos turėjo pateikti konkrečius sprendimus ir veiksmų planą, tačiau Valstybės kontrolė nurodo tokio plano negavusi. Vadinasi, problema ne tik neišspręsta – kyla abejonių, ar jai apskritai skiriamas pakankamas dėmesys.

Įsiklausykime: už skaičiaus „465 mln. eurų“ slypi paveikslai, eksponatai ir kitos muziejinės vertybės, menančios mūsų istoriją. Tad kaip mes rūpinamės savo istorine atmintimi? Kodėl šios problemos negirdi Kultūros ministerija?

Ar tikrai reikia, kad Audito komitetas kreiptųsi į teisėsaugą dėl viešojo intereso gynimo, jog atsakingų institucijų vadovai pradėtų vykdyti savo tiesiogines pareigas saugant muziejines vertybes?

Juolab kad auditoriai jau ne pirmus metus konstatuoja tą pačią tendenciją: institucijų vadovai išklauso kritiką, pažada taisyti situaciją, tačiau realių pokyčių visuomenė nemato. Po metų ciklas kartojasi iš naujo.

Todėl šiandien klausimas yra ne tik kodėl iki šiol nesutvarkyta muziejinių vertybių apskaita. Dar svarbiau išsiaiškinti, kodėl metų metus besikartojančios problemos nesukelia nei asmeninės atsakomybės, nei aiškių pasekmių už neveikimą.

P.S. Viena iš institucijų minimų Valstybės kontrolės ataskaitoje dėl netinkamos muziejinių vertybių apskaitos, yra Lietuvos Nacionalinis dailės muziejus, kuriam vadovauja A. Gelūnas. 

Tuo metu vyksta teisiniai ginčai dėl žurnalistų klausimų, susijusių su į rusiją po Krymo aneksijos galimai išvežtų paveikslų. Vietoj išsamių atsakymų visuomenei, atsakymai ieškomi teismuose. 

Tai kelia platesnį klausimą: ar valstybės kultūros įstaigų vadovai, ypač kai kalbame apie šimtų milijonų eurų vertės valstybinį turtą, neturėtų būti maksimaliai atviri visuomenei ir žiniasklaidai? 

Juolab visai neseniai reikalavo žodžio laisvės ir skaidrumo. Jau nekalbant apie tai, kad PRIVALO užtikrinti muziejinių vertybių apsaugą.