Pirmoje straipsnio dalyje nagrinėjome kodėl leftizmas didina apsukas ir nenumaldomai išstūminėja tradicijas. Pamatėme kad konservatyvieji vangiai reaguoja į kairuolių susirūpinimą ir imasi aklinos gynybos. Susidaro įspūdis, kad jiems viskas turi likti kaip buvo, nauji pasiūlymai būtinai tik blogesni nei per amžius nusistovėjusi tvarka. Kai vieni turi ką pasiūlyti, o kiti ne, ateitis priklauso iniciatyviesiems.
Jei norime visa ta apgręžti, konservatyvioji pusė turi perimti iniciatyvą. Šie turi gerai išmanyti kas stumia į priekį progresyvuolius, o tai būtinai ves prie konservatyvios tvarkos kritikos. Dalis to kas kelia kairuoliams susirūpinimą yra demagogija, tačiau esama ir konstruktyvaus grūdo. Oponento poziciją reikia kruopščiai išanalizuoti, nes be to negalėsi parengti veiksmingo atsako. Šis straipsnis, jei pasieks tikslą, padės pamatus konservatyvumo sugrįžimui.
Kad būtų aiškiau, įsivaizduokite jog esame apsiaustoje pilyje. Priešas taranuoja sienas, strėlėmis guldo mūsų ant sienų įsitaisiusius šaulius, mėto į pilies kiemą ugnies kamuolius. Gynėjai visa tai kenčia, tačiau nekeičia gynybos taktikos, juo labiau niekur nepereina į puolimą. Jei ir toliau taip, kovos baigtis nekelia abejonių. Norėdami atsilaikyti ir persverti kovos eigą, pirmiausia turime pasitelkti smegenis.
Esame informaciniame kare, kur mums mėgina juos (smegenis) išarti. Dar Sun Tzu (544 – 496 per. m. e.) pastebėjo, kad tai lengviausias ir pigiausias būdas nugalėti varžovą. Pasėk jo tarpe nesantaiką, įtikink kad jie nieko verti – ir patys pradės siekti tavo globos. Todėl pasiekus aukštumų informaciniame kare tai nepaprastai palengvins darbą ginklams, o idealiu atveju kariuomenės puolimo net neprireiks – nususintas priešas pasiduos be kovos. Žinoma, ir priešingai - jeigu informaciniame kare priešas nieko doro nepasiekia, tai jam siunčia žinią, kad net ir per didelius kraujus okupavęs kraštą jis ten gaus tik nesibaigiantį galvos skausmą.
XXI amžiuje karštasis karas yra tapęs atgyvena, vis dar kur tai vykstantys susirėmimai veikiau išimtis, kuri patvirtina taisyklę. Šalys kovoja kurių idėjos ir vertybės veiksmingesnės, o ši kova yra apėmusi net ir tuos kraštus, kur gyvenimas seniai nusistovėjęs ir nuobodus. Dar daugiau – šie apkerpėliai atsidūrė naujos konfrontacijos epicentre. Vakarų vertybėms iššūkį meta išorės žaidėjai, tokie kaip islamistai, Rusija, Kinija. Maža to, pačiuose Vakaruose įsiplieskė vertybinis konfliktas tarp progresyvuolių ir konservatyviųjų. Didėjant leftistų įtakai Vakarų pozicijos pasaulio arenoje tolydžio silpnėja, nes šie suardo atramos taškus, kuriais paremta Vakarų stiprybė ir didybė – naikina dvasines šaknis, laisvę ir pasikliovimą savimi, valdžia tampa nekontroliuojama, svetimieji aukštinami kaip vertingesni už savuosius.
Pakaks diagnozės, ką gi daryti?
Jeigu gerai įsiklausysime į leftistų retoriką, atrasime kad jų kritika paprastai turi tiesos grūdą. Pavyzdžiui, istorijos eigoje gėjai dažnai buvo demonizuojami vien todėl, kad turi tokį potraukį. Tai nei humaniška, nei krikščioniška. Prigimtis ne mūsų rankose. Svarbu ką su tuo darome. Todėl niekuomet negalime niekinti, atstumti žmogaus už jo seksualinę orientaciją, kad jo tėvai atvyko iš tolimos šalies ar kad jo odos spalva ne tokia kaip mūsų. Kiekviena turime vertinti pagal jo vidinę vertę – ką, nepaisant aplinkybių, gebi iš savęs išspausti.
Reikia pripažinti, kad istoriškai Europos visuomenėje būta nemažai aklo priešiškumo gėjams, paniekos kitoms rasėms, dvigubi standartai vyrams ir moterims. Praeities kartos, pakilusios laisvinti visuomenės, iš tiesų įnešė pozityvų indėlį į geresnę visuomenę. Viso to neįvertinę ir nepripažinę ir toliau laisvintojų akyse atrodysime kaip užsispyrę tamsuoliai, kovojantys kad išliktų blogybės.
Antra vertus, mūsų kartoje iš tų laisvintojų aiškiai daugiau žalos nei naudos. Jie smarkiai perlenkinėja lazdą. Nežabota laisvė veda į tironiją, ką šiuo metu ir liudijame. Veiksmingas atsakas progresyvuoliams turi prasidėti nuo to, kad visuomenei atvertume akis kaip ir kodėl šiuolaikiniai laisvintojai pasiekia rezultatą, atvirkščiai priešingą pageidaujamam. Kitaip sakant, kaip čia nutiko, kad Laisvės partija neša grubią nelaisvę.
Tai ir išsiaiškinkime kas čia vyksta. Laisvė yra šventas reikalas Vakaruose, tačiau praleidome pro akis, kad laisvė būna pozityvi ir negatyvi. Pozityvi laisvė – tai laisvė nuveikti ką tai gero, tapti geresniu nei kai tau komanduoja šeimininkas. Tokia yra žydų Pesacho, kuri vyksta šiuo metu, esmė – išeiname iš Egipto nelaisvės tam, kad priimtume V-špaties nurodymus, kurie mus įkinko kurti gėrį ir patvarią taiką.
Tačiau laisvę galima suvokti ir negatyviai – laisvę nuo moralės priesakų, laisvę daryti ką užsimanysiu, neklausyti tėvų ar kitų autoritetų. Toks žmogus patenka į aistrų vergiją, o po to ir į fizinę vergiją. Taigi negatyvi laisvė yra kelias į vergovę.
Štai ir turime pirmą idėjinę atsvarą liberalams – jie aiškina, kad plečia laisvę, tačiau ši jų „laisvė“ žmones įkalins. Iš tiesų liberalai yra laisvės duobkasiai, nes nesupranta ir nenori suprasti kad kelias į laisvę eina per moralę, per savęs disciplinavimą. O kadangi tvarią moralę visuomenėje gali užtikrinti tik religija ir niekas kitas, tenka daryti išvadą, kad svarbiausias mūsų laisvės garantas yra Bažnyčia. Liberalai šią, žinoma, visa kaip griauna, o tai reiškia, kad griauna laisvę. Atitinkamai, tikrieji kovotojai už laisvę ir šviesią ateitį yra konservatyvieji.
Čia iš karto turiu pastebėti, kad ir pats nemanau jog Katalikų bažnyčia yra vien tik laisvės vėliavnešys. Kaip ne kaip, baudžiava Lietuvoje prasideda nuo krikšto ir Bažnyčios įsigalėjimo. Ši mažai ką per amžius yra padariusi kad tokia tvarka pasikeistų. Taip kad ir konservatyviųjų stovykloje esama tiek pelų, tiek grūdų, todėl norint veiksmingai atremti leftistus idėjų kovoje turi savo pozicijas išsinagrinėti ir žinoti ko geruoju atsisakyti. Žinoma, šiandien Bažnyčia jau tikrai negina baudžiavos, tačiau tai nereiškia, jog visa ką šiandien atstovauja yra vien tik bekraštis gėris. Deja, straipsnio apimtis mums neleis į tai įsigilinti.
Šiuo metu leftistai meta iššūkį nusistovėjusioms tradicijoms keliose srityse – šeima ir lytiškumas, gamtos saugojimas, turtinė nelygybė, rasizmas, vaikų teisės, draudimai laisvai vartoti narkotikus. Pažiūrėkime kaip jiems atsakyti. Kaip sakoma Talmude, „Turi žinoti ką atsakyti bedieviui“ (Avot 2:19).
Šeima: ką pasakytumėte liberalams? Jei vadovautumėtės mokslu, kad jau sveika nuovoka vadovautis nenorite, tai tradicinis šeimos modelis per amžius yra neginčijamai įrodęs savo veiksmingumą. Kol vyravo tradicinis šeimos supratimas, tol šeimos susilaukdavo daug vaikų, šie buvo psichologiškai tvirti, užaugdavo savarankiški ir gebėdavo atlaikyti likimo smūgius. Dabartinės šeimos ne tik netvirtos, bet ir vaikai (pasak gausybės mokslinių tyrimų) nelaimingesni nei anksčiau. Vadinasi, liberalai mus veda klaidingu keliu.
O koks kelias būtų perspektyvesnis? Jeigu tradicinės šeimos modelis yra neginčijamai geriausias, tuomet mes turėtume visa kaip stiprinti tradicinius šeimos santykius ir vaidmenis. Kaip ir su Bažnyčia, ne viskas praeities šeimoje buvo ir yra tik puiku, todėl ir čia turime atskirti pelus nuo grūdų. Savo pasekėjus raginu studijuoti judėjiškas šeimas, nes jos neturi daugumos trūkumų, prieš kuriuos ir sukilo leftistai.
Klimato kaita: iš karto kviečiu pastebėti, kad kol vyravo susirūpinimas ekologija, t.y. išsaugojimu gamtos, kuri mums po nosimi, gamtą žmonės dar kaip tai saugojo; kai kilo vajus dėl švaros nematomuose atmosferos sluoksniuose, dėl laikinų kaitrų ar atšalimų, realus rūpesnis gamta pasibaigė. Dabar ji naikinama kur kas labiau nei anksčiau, o klimato kaita susirūpinę leftistai kalba tik apie kaip kuo daugiau ką apmokestinti klimato gebėjimo vardan. Mano įsitikinimu, tai ne mažesnė afera nei plandemija, nes kai mus apskalbs ir numaus kelnes neva klimato sferoms gelbėti, kaltų nerasite. Verčiau mąstyti iš karto. Nemąstyti šiuo klausimu atsieis itin brangiai.
Vėl reikia pastebėti, kad mūsų tradicijos gamtą gerbia ir saugo tik atmestinai, daugiau deklaratyviai. Pavyzdžiui, nepaisant deklaruojamos lietuvio meilės miškui, apie ką byloja A.Baranausko „Anykščių šilelis“, XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Lietuvoje iškirsti milžiniški miškų plotai, nes vyriausybė nežinojo kaip dar prasimatyti pinigų valstybei kurti. Taigi ir čia mums pirma reikia atgailos dėl praeities nuodėmių, ir tik tada galime tikėtis sėkmės atrėminėjant leftistus.
Turtinė nelygybė: esu atkurtos nepriklausomybės aušros vaikas ir subrendau kapitalizmo viltimi. Taip, kapitalizmas, rinkos daug veiksmingiau kuria turtą, tačiau negaliu nepastebėti, kad rinkos sąlygomis nesibaigiančiai auga turtinė nelygybė. Su turtine nelygybe auga ir politinė nelygybė, oligarchai įgyja lemiamą įtaką valstybės reikalams. Laikui bėgant turtinė nelygybė užrakina žmones atskirose kastose. Ką su tuo galime padaryti?
Vyriausybė šią problemą mėgina spręsti mokesčiais, tačiau tai neveikia. Gali įvesti progresyvinius mokesčius, gali apmokestinti turtą, tačiau turtinė nelygybė tik auga. Turtuoliai nuo šių mokesčių išsisuka įregistruodami savo įmones mokesčių rojuose arba prastumdami mokesčių lengvatas. Taigi kairieji su šia problema nesusidorojo ir aišku niekuomet nesusidoros. Net ir komunistai nusavinę turtą tapo naujaisiais turtuoliais: „liaudies vardu“ valdė užgrobtą turtą ir maudėsi tokioje prabangoje, kuri kitiems nė nesisvajojo.
Konservatyvusis atsakas į turtinę nelygybę galėtų būti biblinis. Senajame testamente, Kunigų kn. 25 skyriuje yra nurodymas kas 50 metų visiems grįžti prie savo pirminės nuosavybės. Tai reiškia, kad jeigu kas nors ir supirko kaimynų žemes ar namus, suėjus jubiliejiniams metams visas šis turtas turi būti nemokamai grąžintas pirminiams šeimininkams. Toks nurodymas apmaldo turto kaupimo aistras, paskatina žmones labiau paisyti savo artimojo.
Rasizmas: ir vėl turėsime atskirti pelus nuo grūdų. Laikyti, kad juodasis ar siauraakis yra už tave blogesnis vien dėl to, kad kitaip atrodo, yra nuodėmė, tačiau visai tai nereiškia kad būtinai į savo šalį turime susileisti visus kas išsiilgo geresnio gyvenimo. Tai jau senbuvių diskriminacija, pasikėsinimas į tautos teisę turėti savo vietą po saule.
Tą patį galima būtų pasakyti ir apie kitus idėjinės kovos laukus, tokius kaip moterų teisės, vaikų teisės, t.t., tačiau visa kur principas bus tas pats – atskirti pelus nuo grūdų priešininko ir savo stovyklose. Jeigu priešininko pozicija turi tiesos grūdą, tą reikia be kovos priimti ir pripažinti. Dar daugiau – be skrupulų pasisavinti. Jei tavoji pozicija turi pelų, kaipmat juos išmesti. Jeigu tai atliksime, leftistų pozicija liks ištisi pelai, o konservatyvioji – vien grūdai. Tada jų užnuodytas obuolys ne masins atsikąsti, o bus supuvęs iš vidaus ir iš išorės, todėl kels tik atgrasumą. Idėjų kova bus laimėta, o be idėjinio pagrindo netruks sugriūti ir visas leftistinis pastatas.
Apibendrinant kaip konservatyviesiems laimėti kovą – reikalinga pažanga konservatyvių vertybių ribose, kuri pranoktų ir užgožtų idėjų pažangą liberalioje stovykloje. Konservatyvieji intelektualai turi sugebėti išgryninti ir patraukliai pateikti mūsų tradicijos vertę, kuri užgožtų liberalų vilionę. Tam reikia remtis praeities autoritetais, o taip pat bemat pasisavinti viską kas nors kiek perspektyvu liberalų idėjose.
Skaityti komentarus