Ta žinutė buvo aiški takoskyra. Dar prieš išsiųsdamas supratau, kad mano gyvenimas daugiau niekuomet nebebus kaip buvęs. Žinojau ką palieku, bet kas manęs laukia?

Visgi sąžinė ir po penkių minučių apmąstymų liepė siųsti, tad sukaupęs drąsą paskelbiau žinutę, kuri mane pavertė nauju žmogumi. Ta žinutė - tai mano pareiškimas, kad krikščionys neteisūs ir kad tiesa pas judėjus.

Kas sekė po to? Mano didžiausios baimės nepasitvirtino. Įpykę katalikai neatėjo prie namų manęs užmušinėti, pasitenkino tik paburbuliavimu socialiniuose tinkluose. Netekau populiarumo - prieš tai buvau sėkmės mokytojas, viliojimo ekspertas, mane publikuodavo ir kviesdavosi į TV laidas. Tai dingo.

Žmonių reakcija į žinią buvo arba pasipiktinimas, mėginimai mane paauklėti ir sugrąžinti į protą, arba tiesiog tyla. Po Sėkmingos tautos idėjos draugų ir šalininkų turėjau kur kas mažiau. Tiesa pasakius, turėjau tik vieną patikimą bendramintį - Vytautą Paškevičių - tad visas savo viešas žinutes apie judaizmo pranašumus mintyse rengdavau ir siųsdavau tik jam.

Taigi žengti į konservatyvų gyvenimą reiškia šokti į bedugnę, be garantijos kad neužsimuši. Turi sutraukyti ryšius su buvusiu gyvenimu, paaukoti buvusį komfortą ir saugumą. Pasikeitus jūsų vertybėms neišvengiamai pasikeis ir aplinka, o per tai ir visas gyvenimas. Rinkdamiesi konservatyvų gyvenimą jūs žengiate į nežinomybę - žinote ko netenkate, tačiau nežinote kas laukia. Tam, žinoma, prireiks sukaupti visą drąsą.

Atlikęs šį šuolį į nežinią prieš dvylika metų aš, žinoma, šiek tiek orientuojuosi kas laukia ir jūsų, jeigu tam ryžtumėtės.

Žengti į konservatyvų gyvenimą reiškia pradėti vadovautis ne bandos instinktais, o savo sąžine. Ilgainiui man paaiškėjo kad visi aplinkui skendi melo burbule, kankinasi mėgindami išspręsti savo problemas būdais, kuriuos taiko visi ir kurie niekam nepasiteisina. Net kai parodydavau, kad štai, šalia yra kitas būdas, visi tik pratylėdavo, vienas kitas paniurnėdavo ir imdavosi mane paauklėti.

Taip kad šiandien vaizdas man atrodo atvirkščias tam, kurį regėjau kai skelbiau aną lemtingą žinutę: tai pasilikusiems ant tvirtos žemės slysta žemė iš po kojų. Išmokau pasikliauti D-vu, tai pasirodė geriausias vaistas nuo nerimo, nuolatinio mūsų palydovo.

Dabar jau ledai pramušti, jums nebereikia jaudintis, kad visuomenė nusigręš ir liksite be duonos. Tačiau ateis stiprus vienišumo jausmas, nes buvę draugai vis dar gyvens bandos vertybėmis, o jus jau niekas nebegalės atgal ten įtraukti. Šį vienišumą geriausia išnaudoti studijuojant D-vo vertybes. Jums prireiks kuo greičiau buvusias liberalios visuomenes įpročius pakeisti amžinosiomis vertybėmis. Kaip sako T.Girdzijauskas, kuris ir pastūmėjo mane į šį kelią, peržengusiam ribą keletą metų teks patirti sielos kratymą ir purtymą, kai labai šokinėja nuotaikos - nuo euforijos iki depresijos ir vėl į euforiją.

Taip, kurį laiką sielos ramybės nebus. Jūsų laivas atviroje jūroje pertvarkomas ir smarkiai keičia kryptį bei vandenis. Tačiau viena galiu pažadėti - jei pasileisite ir įšoksite į šią nežinios bedugnę, niekuomet nepanorėsite sugrįžti kur buvęs.