Geriausiai saugoma meno paslaptis - tai, ką šiandien menininkai kaldina akmenyje, paišo drobėje, deda į ketureilį, rytoj taps visuomenine aplinka. Kai didieji menininkai kūrė miestų katedras, paveikslus ir skulptūras, atitinkamai pasikeisdavo ir kasdienis gyvenimas. Pavyzdžiui, pažvelkite į kokio nors XIX a. respektabilaus gyventojo (nebūtinai aristokrato) namų interjerą ir negalėsite nepastebėti klasicizmo įtakos. Atitinkamai, XX a. antros pusės, tarkime septintojo dešimtmečio), miestiečio interjere rasite Van Gogho, Picaso ir kitų impresionistų įtakos.
Pastaruoju metu menas vis labiau linksta į minimalizmą. To padarinys visuomeninėje aplinkoje - mada kuo mažiau apkrauti namus, o architektūroje įsigalėjo
namo kaip degtukų dėžutės stilius.
Taigi kas šiandien meninininkų galvoje - tas rytoj jūsų aplinkoje.
O kas jiems dabar galvoje? Nutariau pafotografuoti Vilniaus centrą. Palyginkite tai su Š.Saukos ir kitų meno degradų kūryba ir matysite kad jie ir šį kartą primeta savo.
Pirma, nevilniečiams demonstruoju kaip miesto architektai "sutvarkė" Gedimino kalną. Pamenate, prieš 3-4 metus slinko šlaitai, tai sutvirtino. Gavosi štai koks peizažas, jau pora metų taip stovi.
Toliau pateikiu meninę kompoziciją, kurią savavališkai pavadinau "visi galai į vandenį", nes miestas už šią skulptūrą sumokėjo rimtus pinigus.
Po to, štai kaip jau seniai atrodo Sporto rūmai. Šiuolaikiniai žydšaudžiai, kadangi ten po apačia guli žydų kaulai, iš paskutiniųjų siekia tai paversti nauja pasilinksminimų vieta.
Galų gale, nuo Žaliojo tilto po daugybės metų kovų šiaip ne taip nuėmė sovietinius balvonus, tai šiandien architektai aiškina, kad vienintelis gražus sprendimas - atstatyti juos atgal.
Atkreipiu dėmesį, kad tiek Korupcijos vamzdis, tiek Sporto rūmai yra lydimi už širdies griebiančių šūkių (deja, mano nuotraukos to gerai neperduoda). Tas mums padės suprasti kodėl daugiau nebeverta išgyventi kad kuoktservatoriai oficialiais save vadina konservatoriais, o liberalios diktatūros partija - Laisvės partija.
Čia nedidelė paslaptis ta, kad leftistai prieš korumpuodami mums gyvenimą pirmiausia korumpuoja kalbą, suniekina vertybinius žodžius suteikdami jiems visai kitokią (atgrasią kaip šiuolaikinis menas) prasmę. Taip Anūkas save vadina kataliku, Šimonytė tikina diegianti konservatyvią politiką, o Šimašius su Armonaite aiškina nešantys laisvę.
Esant galimybei srutino meno kūriniai taip pat palydimi visokių širdžiai brangių žodžių.
PS Už įžvalgą kad menininkų darbai šiandien taps visuomeniniu oru rytoj esu dėkingas rusų vaizdo tinklaraštininkui Jevgenijui Ponasenkovui.
Skaityti komentarus