Kaip viso to netekome? Kas paskatino mus visa tai iškeisti į ką turime dabar?

Aišku, dabar retas kuris prisipažįsta kad balsavo už leftistus, o jei ir prisipažins iš karto pridurs, kad ne už tokią kovojo. Perspėjimų kad laukia būtent tai netrūko, vien aš bent šimtą kartų įspėjau.

Kadangi su leftistų atėjimu susijusi katastrofa man nebuvo joks netikėtumas, numačiau tai jau pora metų iki rinkimų, esu geroje padėtyje pasidairyti kas lėmė tokį tautos metimąsi į beprotybę. 

Pagrindinis motyvas kur reikia ieškoti to priežasties, mano nuomone, yra proto arogancija. Tuo metu buvo patikimai įsitvirtinęs įsitikinimas, kad mano nuomonė didesnė už pono D-vo nuomonę, pasaulį matau objektyviau nei visos religijos kartu sudėjus. Atitinkamai, esu moralinių tiesų nustatinėtojas ir teisėjauju kokios apeliacijos teisingos.

Kaip tai pasireiškė politikoje? Kai toks amoralus klimatas visuomenėje, pagrindinis ją veikiantis balsas tapo suįžulėję bedieviai. Niekur geriau to nepamatysime nei batalijose dėl alkoholio kontrolės.

Kai 2017 m. pasasarį buvo priimti Verygos ribojimai, šis kontingentas pasiuto ir sužvėrėjo. Pradėjo be galo isterikuoti, kad pažeistos pamatinės laisvės, įvesta diktatūra, kad nuo šiol kiekvienas sau virsis samagoną ar pastoviai važinės užsipirkinėti į užsienį. 

Ta tema buvo tiek visus įaudrinusi, kad neabejoju visa tai puikiai pamenate. Pridėkime dar kelias kitas temas, pvz. mokytojų streikas, ribojimai rūkyti balkonuose ir pažiūrėkime kurie gi asmenys davė tonai tai isterijai.

Pirmose gretose matysime tokius ir dabar aktyviai besireiškiančius veikėjus kaip Tapinas, Valatka, Miliūtė, Užkalnis, R. Savukynas ir Sadauskas-Kvietkevičius. Jie užheitino žmones. Visuomenė ant jų pasimovusi įtikėjo, jog šalis dūsta nuo draudimų ir kad toliau taip neįmanoma. Beje, kadangi tomis dienomis LRT kasdien rodė Anūką, jį taip pat drąsiai galima priskirti prie propagandininkų.

Šalyje vyravo klimatas, kas asmuo pats sprendžia kas moraliai teisinga. Šis įsitikinimas į avansceną išleido prisiekusius bedievius, kurie ėmė griauti nusistovėjusias moralės normas ir piršti savo supratimą. Taip jų patogumas išgerti tapo absoliučia vertybe, prieš kurią nublanksta argumentai kad šalyje alkoholizmas pramušė bet kokias toleruotinas ribas. 

Nuo to jau netoli iki narkotikų legalizavimo ar kambarių narkomanams susileisti Sveikatos ministerijoje. Ir jau juo labiau dabar aiškiai matosi iš kur ateina valdančiųjų moralinė nuostata, kad jie teisūs, nes tai jų nuomonė.

Visuomenininkai iš inercijos tokius dalykus aiškina kad propagandininkai papirkti, jog tokias nesąmones jie skleidžia dėl pinigų. Tačiau pažiūrėkite kaip aršiai jie tai daro - nejau panašu, kad jie jaustųsi nors kiek nesmagiai tai skleisdami? Priešingai, tas aršumas rodo, jog jie šventai įsitikinę tuo ką varo.

Taigi šio politinio nuopolio priežastys yra dvasinės. Dabar mokame kainą mirtimis, sužalota sveikata, neviltimi ir nuskurdinimu už stabmeldiškus įsitikinimus, kad mano nuomonė svarbesnė už pono D-vo nuomonę. O jei taip, tuomet politinės problemos niekaip nesitrauks vien politinės kovos priemonėmis. Ir atvirkščiai - jei grįžtume prie sveikesnių vertybių, politinės problemos išsispręstų nejuntamai.