O pasaulis, kaip tos baltarusiškos cigaretės, gyvena savo gyvenimą ir vargo nemato. Vakar Maskvoje įvyko labai rimtas susitikimas: čia susitiko Putinas ir JAV atstovai Witkoff bei Kushner. Negana to, tuo pat metu Kinijos UR ministras susitiko su Lavrovu. Devynmyliais žingsniais karas artėja prie pabaigos ir tokiais pat žingsniais pasaulio galingieji derina savo interesus ir dalinasi „babkes“. Ką veikia Lietuva ? Ne, ji nieko nesidalina (nebent LRT babkes), ji toliau laksto paskui geltonai- mėlynus iliuzijų burbulus, kuriuose užrašą „Kieno Krymas“ keičia kitas užrašas „D. Trumpas – vatnikas“. Aišku, aš tos „Kieno Krymas“ bandos nevadinu „visa Lietuva“, bet jie save taip vadina, todėl tegu taip ir lieka, negi man gaila. 


O dabar – keletas pastebėjimų, kaip viskas pasaulyje yra kintama, išskyrus mūsų „elito“ iliuzijų balionėlius: 2022-ieji, gruodis: JA Kongrese griaudi ovacijos Zelenskiui. Pasaulio leidinių viršeliuose – Zelenskis ir jo žmona. Begalinė pagarba ir nugaros lankstymas prieš „naująjį Čerčilį“. Milijardinė parama Ukrainai – pradedant JAV Kongresu ir baigiant A. Tapino Bayraktaru. Vakarų lyderių pažadai padėti Ukrainai „tiek, kiek reikės“ iki pergalės. O kur dar Lietuvoje išdygę „Trys zelenskiai“? Ir štai praėjo lygiai trys metai, o vaizdelis – visiškai priešingas:


Liūdni Ukrainos derybininkų veidai susitikime su JAV delegacija, reikalaujančia Ukrainos kapituliacijos. Korupcijos skandalas Ukrainoje. JAV nutraukia karinę ir finansinę pagalbą Ukrainai. JAV komanda slapta derasi su Rusija dėl šimtų milijardų gamtinių išteklių. O ką „Trys Lietuvos zelenskiai“, pamiršę „savo Krymą“? O gi nieko – su savo Bayraktaru jie dabar gina jau ne Krymą o savo propagandinį ruporą LRT.
Žinoma, lengviausia dabar parėkauti „Kaltas D. Trumpas“? O jei pažvelgti į save, tiksliau į savo geltonai – mėlyną iliuzijų burbulą, kuriame nesimatė tikrovės? Ir kuriame tupėjo haliucinacija apie branduolinės valstybės sutriuškinimą mūšio lauke, neturint elementarios karo strategijos, išskyrus garsius lozungus ir lietuviškų amsėtojų FB rėmelius apie „grandiozinę peremogą“. 

Ukraina gavo gerą pamoką, kuri gali leisti (o gal ir neleisti) pasidaryti svarbias išvadas:
- Pasaulyje karaliauja interesai ir dar kartą interesai – jokių labdarų čia nėra. - Šalis stipri yra tik tada, kai pati rūpinasi išskirtinai savo interesais, nekišdama nosies į svetimus galingųjų žaidimus – net ir tuomet, kaip atskiros šalies elito atstovui bus plojama atsistojus kokiame nors svetimos šalies parlamente. - Kuomet šalies vadovą galima „paimti“, jo puikybę tenkinat ant garsiausių pasaulio leidinių viršelių – gero nelauk. Vadovas jau yra „pakabintas“ ir bus panaudotas pagal dėsnį „nuvarytus arklius nušauna“. 

Ukraina už savo pamoką užmokėjo brangiai – krauju ir prarastomis teritorijomis. Bet pamoka vertinga ir ji vadinasi branda. O branda – tai toks daiktas, kuris atskiria vaiko pasaulėžiūrą (dėl visko kalti kiti) nuo suaugusio žmogaus pasaulėžiūros (aš atsakau už visus savo sprendimus). Branda- tai toks daiktas, kuris skiria sėkmingas valstybes nuo nesėkmingų. 


Lietuva taip pat turėjo gerą progą pasimokyti iš savo klaidų tame svetimame „peremogos“ žaidime. Bet nepasimokė, nes pokyčių nesimato: laukia naujas pinigų taškymas Ukrainos fantasmagorinei „peremogai“ ir kaltų bei „nelojalių“ sąrašų sudarinėjimai. Mums dar labai toli iki visuotinės darnos, kuriant bendrą gėrį, mums kur kas įdomiau vis dar valgyti vienas kitą dėl „elito“, kuris gali išgyventi tik pagal „skaldyk ir valdyk“ principą, primestų priežasčių. Iki brandos mums dar toli.... Ir jokia pagalba Ukrainai čia nepadės. Ir jeigu, nusiėmus rožinius akinius, pažiūrėti į istoriją, tai dauguma pavyzdžių rodo, jog sėkmingos valstybės tokiomis tapo kitų valstybių, kurias valdė parsidavęs ar kvailas elitas, sąskaita. Ir nesvarbu, kuo tas elitas buvo viliojamas: ar auksiniais unitazais bei vilomis Majamyje, ar nuotraukomis ant Vogue viršelio, ar selfiu kokioje nors „svarbioje“ konferencijoje, ar teise „cancel‘inti“ visus, kurie vis dar garsiai pasako, kad „karalius yra nuogas“, ar, galiausiai, galimybe pabučiuoti asfaltą, kuriuo važiavo svetimos šalies prezidentas. O kiek dar tokių, vaikštančių po rudeniškai pažliugusią Lietuvos žemelę didvyrių, vis dar planuojančių nugalėti Rusiją mūšio lauke. Pradžiai – mano prašymas jiems: gal jūs pirmiau nugalėkite bent jau iš Baltarusijos pusės skraidančius kontrabandinius „prezervatyvus“. O tada jau galėtume pereiti prie pergalės prieš Rusiją ir Kiniją.