Ar žinote, kad Lietuvos žurnalistų sąjunga prašo atšaukti 2018 metų rugsėjo 11 dieną priimtas visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kurios reglamentuoja savižudybių pateikimą žiniasklaidoje? Sąjungos pirmininkas teigia, kad tai yra perteklinis reikalavimas, dubliuojantis etikos kodekso normas. Mes turime aiškiai suvokti, kad dažniausiai tokiais atvejais žurnalistai etikos kodekso normų nepaiso, nebent kas nors kreiptųsi į atitinkamą komisiją. Tik todėl galima surasti spaudoje tekstų, kaip nusižudė žymiausios pornožvaigždės. Aprašyti būdai. Ir tai yra tam tikrai rizikos grupei ne prevencija, o supažindinimas su suicido galimybėmis.

Žurnalistų sąjungos pirmininkas teigia, kad dėl šių neadekvačių pataisų žiniasklaidoje dingo diskusijos apie šią aktualią problemą Lietuvoje. Tačiau tai yra visiškas melas. Jei, kaip teigia pirmininkas, žurnalistai paiso specialistų rekomendacijų, tai turėtų žinoti, kad pati geriausia suicido, netinkamo, nusikalstamo elgesio ar priklausomybių prevencija – tai tinkamų istorijų viešinimas, diskusijos apie gyvenimo prasmę ir gyvenimo prasmės užrodymai, nuolatinis tautos švietimas psichologinio atsparumo kontekste,  profesionalų ir dvasininkų kalbinimas apie sunkių likimų prasmę ir galimybę gyventi toliau su tuo, kas buvo ir pan. Klausimas: kas trikdo tokią efektyvią prevenciją? Atsakymas: niekas. Antras klausimas: kodėl randame netinkamos prevencijos pavyzdžių, jei žurnalistai išmano šią temą? Atsakymas: nes taip neįdomu, gal net nepelninga, jokios dramos, jokio chaoso, jokio kraujo praliejimo, o žmonių, kurie nuolat prižiūrėtų prevenciją žiniasklaidoje – nėra.

Vietoj profesionalios savo žurnalistiniame kontekste prevencijos, žiniasklaida maitina tautą dramomis, viešina ypatingai sudėtingų likimų žmonių gyvenimo detales, tačiau tai nėra prevencija. Svarbu įsisąmoninti, kad laimei ir sėkmei nebūtina patirti kažką kankinančio. Svarbu šviesti tautiečius, ypač jaunuomenę, apie atsakingus savalaikius pasirinkimus. Todėl svarbu drausti visokias buvusių narkomanų, buvusių alkoholikų, buvusių nusikaltėlių „sėkmės“ istorijas ir vadinti tai prevencija. Visi tie „buvę“ rizikos grupei siunčia baisią žinią: žiūrėk, aš viską dariau, o dabar esu gyvas, todėl ir tu nemirsi. Žmonėms be rizikos faktoriaus, o tokių Lietuvoje yra labai mažai, nes beveik kiekvienoje giminėje yra po bent vieną alkoholiką jei ne daugiau, visos šios žinutės nėra pavojingos. Tačiau daugumai mūsų, o ypač naujų patyrimų ieškantiems jaunuoliams, psichologiškai pažeidžiamiems asmenims, ši žinia yra labai pavojinga.

Laukim mokslininkų išvadų ar tarkimės su profesionalais?

Sąjungos pirmininkas teigia, kad draudimas dalintis suicido priežastimis neparemtas jokiais moksliniais tyrimais. Pirmininkas prieštarauja pats sau, nes suicidą išmanantys profesionalai žino, kad analizuoti konkretaus suicido atvejo  priežastis galima tik dalyvaujant profesionalui, išmanančiam šią sritį, nedidelėje žmonių grupėje. Suicido priežasčių viešinimas be profesionalo komentaro leidžia sukurti iliuziją, kad yra priežastis savo laisva valia nutraukti gyvenimą. Tačiau tokios priežasties nėra. Todėl ką jie nori aptarinėti? Tik su gyvu profesionalo dalyvavimu galima aptarti tai, kas grupės dalyvį jaudina viena ar kita tema. Ir tai negali būti šiaip diskusijos viena ar kita tema, nes nėra garantijos, ar diskusijoje nedalyvauja rizikos grupei priklausantis individas. Todėl prevencinės diskusijos vykdomos gyvai, grupėje žmonių, kurie tiesiogiai susiję su suicidu ar kita problema. Taip ieškoma įveikos būdų, pateikiamos rekomendacijos. Todėl žiniasklaidos atstovai gali dalyvauti prevencijoje. Tik interesas jų yra kitas, todėl ir ieško galimybių skurdinti tautą tuo, kas nepadeda gyventi prasmingiau, sveikiau. Kaip pavyzdys yra teksto iliustracija su taure moters rankoje prie teksto apie atsisakymą vartoti alkoholį. Tai yra diletantiškumas ir nonsensas tikroje prevencinėje veikloje.

Kalbėkime apie tai, kas įkvepia gyvenimui

Svarbiausia prevencinė veikla – stiprinti žmones, nurodyti, kur ieškoti pagalbos, o ne eskaluoti grėsmes, dramas etc. Todėl sąjungos pirmininkas yra neteisus, teigdamas, kad vengimas kalbėti šiomis temomis neprisideda prie problemos sprendimo. Priešingai, ribojimas kalbėti šiomis temomis be profesionalo rekomendacijų ir teksto , kaip kad yra dabar, mažina riziką pakartoti suicidą ar kitą grėsmę gyvybei turinčią patirtį.

Pirmininkas teigia, kad šeimų nariai ir pedagogai nebegauna informacijos apie suicido požymius. Klausimas: tai kas jiems trukdo ta informacija dalintis? Nuolat, kartą per mėnesį? Prevenciniais tikslais? Dar labai svarbu žinoti, kad žiniasklaida niekada nebuvo ir nebus pagrindinė tam tikrų profesionalų žinių perteikimo platforma. Bet gali būti pagalbinė, savo laisva valia, su profesionalų nuolatiniu ir aktyviu dalyvavimu. Šeimos narius, pedagogus ir kitus suinteresuotus asmenis įvairiomis temomis, taip pat ir prevencinėmis, privalo informuoti bent kelios valstybinės įstaigos, kurių yra ne viena ir ne dvi Lietuvoje: Sveikatų biurai, Pedagoginės psichologinės tarnybos, mokyklų psichologai ir socialiniai pedagogai, poliklinikų psichologai ir pan. Tai tik kelios atsakingos įstaigos bei atsakingieji specialistai. Akivaizdu, kad nei pedagogai, nei šeimos nebuvo apklausiamos prieš darant tokią išvadą. Bet jei tai yra tiesa, vadinasi, mano minėtos įstaigos neatlieka savo darbo. Ir žiniasklaida mielai gali paskatinti tą daryti: sudarydama vietos, laiko ir resursų šviesti tautą profesionaliai.

Žurnalistų sąjungos nuomonė apie tai, kad ribojimai nuo 2018 metų rugsėjo 11 d. padarė daugiau žalos nei naudos yra absurdiški. Kiekvienam profesionalui aišku, kad per tokį trumpą laiką, t.y. nuo 2018 metų rugsėjo 11 d. iki kreipimosi datos, t.y. 2018 m. gruodžio 14 dienos, jokio ryškaus poveikio visuomenėje stebėti neįmanoma. Juk tautos švietimas – tai ne maro epidemija. Klaidingai bandoma sudaryti įspūdį, kad net istorinių savižudybių viešinimas yra draudžiamas.

Šeši LR Seimo nariai, kurių nė vienas neturi tinkamų kompetencijų susivokti nagrinėjamoje temoje, teikia įstatymo pakeitimą ir nurodo: siekiant sukurti teigiamų tikslų galinčią pasiekti informacijos apie savižudybes kontrolės strategiją, yra itin svarbu vadovautis konkrečiais, specifiniais apribojimais, paliekančiais laisvę viešojoje erdvėje skelbti informaciją ir patirtis, galinčias padėti suicidiniams piliečiams, padrąsinsiančią juos kalbėti apie išgyvenamas problemas ir įtampas.“ Tai yra visiškas nesusipratimas, nes kalbėtis apie visa tai reikia su profesionalais. Istorijų viešinimas paprastiems žmonėms – tai neatsakingas žiniasklaidos atstovų elgesys prieš savo tautą. Todėl kyla labai svarbus klausimas: ką šie šeši Seimo nariai atstovauja ir kieno interesus gina? Faktas, kad ne tautos, jos sveikatinimo ir gerovės.

Būtina atkreipti dėmesį, kad vienas iš šių 6 Seimo narių siekia sumažinti atsakomybę už narkotikų įsigijimą, platinimą ir vartojimą. Būtina paaiškinti, kad nuo galimo nusikaltimo patį žmogų ir kitus apsaugo pakankamai didelė bausmė. Seimo nario siūlomos bausmės nebus pakankamas stabdis susilaikyti nuo galimo nusikaltimo įvykdymo, todėl narkotinių medžiagų įsigijimo atvejų tik daugės. Minėtas Seimo narys teigia, kad jaunystės paklydimai neturi gadinti vaikams gyvenimo bei ateities karjeros. Tačiau toks jaunimo elgesys yra ne jų, o visų pirma, jų tėvų atsakomybės reikalas. Vietoj intensyvaus tėvų švietimo skatinimo ir tradicinės šeimos saugumo didinimo Seimo narys atkakliai palaiko 2018 metų liepos 1 dieną patvirtintą įstatymą, susijusį, su vaikų saugumu. Ir tuo pačiu siūlo mažinti atsakomybę, kai vaikams gresia savęs susinaikinimas. Kur logika? Kieno interesai atstovaujami?

Galima drąsiai teigti, kad 2018 metų rugsėjo mėnesio pataisos riboja žiniasklaidos norą neatsakingai ir neprofesionalai elgtis su tauta, klaidinti visuomenę, prisidėti prie jaunuomenės degradavimo, tačiau nedraudžia, bendradarbiaujant su profesionalais, savo turimus resursus naudoti efektyviai prevencinei veiklai. Siūlomos naujos pataisos gali pabloginti situaciją ir prisidėti prie kriminogeninės situacijos blogėjimo Lietuvoje.

Atkreipiu dėmesį, kad nepaisant realaus tėvų nesaugumo Lietuvoje dėl įvairiausių dalykų, o ypač dėl vaikų atėmimo iš šeimų faktų, didelė dalis žiniasklaidos atstovų, TV, radijo stočių, internetinių portalų nepradėjo jokio nuoseklaus ir kryptingo bei vertybinio tėvų švietimo, nepasinaudojo savo laisve ir teise šviesti tautą. Tačiau nuolat ir nepaliaujamai dalinasi tekstais, reportažais, kurie labiau tvirkina jaunuomenę nei padeda tam tikroms rizikos grupėms, skurdina tradicinių šeimų vertybinę sistemą, nevengia skleisti LGBT ideologijos kaip mokslinio požiūrio ir pažangaus švietimo. Todėl tik mes, žiniasklaidos vartotojai, galime reikalauti, jog mūsų tautos skurdinimas liautųsi bei pareikalauti profesionalios žurnalistikos.