Pagalbinio apvaisinimo įstatymas yra specifinis tuo, jog turi ne vieną, o kelis subjektus. Jo subjektas yra ne tik moteris (pora), bet ir žmogaus embrionas bei pagalbinio apvaisinimo metu pradėtas vaikas. Teisiniu požiuriu įstatymai turi būti kuriami taip, kad kiek įmanoma būtų užtikrinami visų suinteresuotų pusių interesai, todėl teisėkūroje yra kalbama apie interesų balansą. Lygiai taip pat ir etika įpareigoja užtikrinti visų suinteresuotų šalių interesų apsaugą. Šio įstatymo atveju yra labai akivaizdu, jog moters interesas susilaukti vaikų yra tenkinamas visų kitų interesų - žmogaus embriono, pradėto vaiko, ir net vaiko tėvo, sąskaita. Ir tai yra neteisinga.

Žvelgiant į Pagalbinio apvaisinimo įstatymo gyvavimo istoriją matome vis didesnę įstatymo subjektų etinės apsaugos disproporciją. Per keturiolika metų, kada buvo priimtas ir keičiamas PA įstatymas, ši disproporcija vis didėjo. Pradžioje tam, kad procedūra kainuotų pigiau, buvo sudaryta galimybė kurti perteklinius embrionus, dalį panaudojant pagalbiniam apvaisinimui, o kitus šaldant. Tada, motyvuojant tuo pačiu piniginiu argumentu, priimtas sprendimas juos saugoti tik du metus (tokiu būdu įteisinta embrionų redukcija). Dabartiniu įstatymo projektu yra įteisinama embrionų atranka (iš esmės eugenika): negyvybingus ir galimų genetinių sutrikimų ar kitų ligos požymių turinčius žmogaus embrionus bus galima naikinti iškart, nelaukiant dviejų metų termino. Šiuo aspektu iš esmės etiška buvo tik pirmoji pagalbinio apvaisinimo įstatymo redakcija, numačiusi, jog galima sukurti embrionų tik tiek kiek reikia moters pagalbiniam apvaisinimui, ir nustačiusi pareigą juos visus perkelti į moters gimdą.

Atrodo, jog pagalbiniam apvaisinimui, kaip ir eutanazijai, yra būdingas taip vadinamasis "slidaus šlaito" ("slippery slope") efektas. Kaip žinia, eutanazijos įteisinimas Vakaruose buvo grindžiamas argumentu, jog tuo galės pasinaudoti tik pilnamečiai ir veiksnūs asmenys, sergantys mirtina liga sergantys ir kenčiantys nepakeliamaą skausmą. Legalizavus eutanaziją kriterijai iškart pradėjo keistis: buvo atsisakyta reikalavimo, jog yra privaloma sirgti mirtina liga, po to, paaiškėjo, jog nebūtinas nepakeliamas skausmas, o dabar eutanazija yra taikoma be veiksnumo patvirtinimo reikalavimo ir net vaikams. Taip buvo išmestas į šiukšlių dėžę esminis etikoje laisvo informuoto sutikimo principas. Geri dėdės ir tetos dabar nusprendžia paciento labui.

Net ir priėmus šį įstatymą tokį, kokį pateikė SAM, viskas nesibaigs. Jau dabar į įstatymą yra keli jį plečiantys pasiūlymai. Liberalė Čmilytė ir socialdemokratė Vėsaitė siūlo įteisinti taip vadinamą "social freezing" - žmogaus embrionų kūrimą pagalbiniam apvaisinimui ateičiai. Kitaip tariant, dabar neturiu kada susilaukti vaikų (darau karjerą), todėl dabar pasidarysiu embrionų, užsišaldysiu ir panaudosiu ateityje, kai noras būti mama atsiras (jei atsiras). Tai dar didesnė žmogaus embriono instrumentalizacija. 

Geroje medicinos praktikoje laikomasi nuostatos, jog pacientą reikia gydyti taip, kad reikėtų kuo mažiau ir kuo mažesnių intervencijų į jo sveikatą. Kitaip tariant, vadovaujamasi taip vadinama etine atsargumo taisykle. Pagalbinio apvaisinimo procedūros susijusios su itin didelėmis intervencijomis į moters kūną. Jos turėtų būti taikomos kraštutiniu atveju, kai kitos vaisingumo atstatymo priemonės yra neveiksmingos. Ir nors Pagalbinio apvaisinimo įstatyme yra kalbama ir apie vaisingumo išsaugojimą/atstatymą, visumoje jis yra siauras, orientuotas tik į pagalbinio apvaisinimo paslaugos reglamentavimą. Tiems, kas daro medicininį biznį - toks požiūris tinka, tačiau holistinės medicinos prasme - per siauras. Simptomiška, bet apie vaisingumo atstatymo, kaip alternatyvą pagalbiniam apvaisinimui, įstatyme beveik nekalbama. O viskas prasidėti turėtų nuo vaisingumo atstatymo. Galbūt tai ir iš svajonių srities - turėti ne Pagalbinio apvaisinimo, bet vaisingumo atstatymo įstatymą, kuriame PA būtų tik nedidelė visos vaisingumo medicinos dalis. Politikams svajoti nedraudžiama, tiesa?

Tose šalyse, kuriose yra labiau išvystytos vaisingumo atstatymo paslaugos, fiksuojama, jog pagalbinį apvaisinimą išbandžiusios ir juo nusivylusios poros ateina į natūralaus vaisingumo atstatymo klinikas, ir tik čia supranta, jog pradėti derėjo ne nuo to. Sveikatos priežiūroje: pirmiau vaisingumo atstatymas (ir su tuo susijusi infrastruktūra), po to pagalbinis apvaisinimas (jei jo prireikia).

Mane visada glumina, kai medikų pasiūlymai akivaizdžiai prasilenkia su etika. Lietuvos akušerių ginekologų draugija siūlo koreguoti įstatyme įtvirtintą nevaisingumo sąvoką (kam pritariu) ir tuo pačiu siūlo leisti (išimties tvarka) taikyti pagalbinį apvaisinimą vienišai moteriai be nevaisingumo diagnozės (kas prieštarauja įstatymo koncepcijai). Kitaip tariant, gydyti, nors nereikia. Mano nuomone, čia medikai pasiduoda ideologijai. Medicina nėra ir negali būti paciento norų tenkinimas. Be to, kiekvienam medikui turėtų būti žinomas hipokratinis nežalingumo principas, kuris reikalauja netaikyti nereikalingų ir perteklinių intervencijų į paciento kūną.

Apibendrinant, Pagalbinio apvaisinimo įstatymas yra savotiška Pandoros skrynia, kurios dugno nesimato.