Žinau, kad tokia kalbos mišrainė dabar populiari tarp hipsterikuojančio jaunimo. Tik sunku numanyti šios tendencijos paplitimo ir įsišaknijimo mastus. Man, kaip kultūros istorikei, kalbos vartojimo klausimas neišvengiamai iškyla tyrinėjant lietuvių bendruomenės savivokos raidą.

Nuo Mikalojaus Daukšos XVI-ame amžiuje iki Romualdo Ozolo XXI-ame, mūsų intelektualams rūpėjo seniai pastebėtas reiškinys, kad lietuviakalbiai noriai ir lengvai pasiduodavo svetimų kalbų įtakai, su džiaugsmu pereidami į jų vartosenos lauką, kas neišvengiamai vedė į nutautėjimą. Šiam procesui paskatinti būta ne tik tiesioginio spaudimo, kunigams pamokslaujant, kad Dievas, matote, nesupranta šitos mužickos movos, tad dera melstis teisingai, lenkiškai, arba govorite na čelovečeskom jazyke, kaip dažnam sovietiniam piliečiui pasitaikydavo išgirsti apsilankius su reikalais kokioje nors to meto kontoroje. Bet ir laisvanoriško apsisprendimo, tikintis pereiti į aukštesnę, pažangesnę, labiau vertinamą kultūrą, tuo pasiekiant ir geresnį socialinį statusą bei materialinį gerbūvį. Šiai traukai atsispirti, ar iš jos išsivežti, jau prireikdavo nemenkų pastangų, tad jos įtaka menko tik 1918 m. susikūrus nepriklausomai tautinei valstybei, grįstai lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimu. Bet šiandien juk irgi gyvename laisvoje ir nepriklausomoje šalyje? Argi čia lietuvių kalbai galėtų kas grėsti? Anksčiau rusenome, dabar anglėjame, – deja, tenka prisiminti kažkieno vykusiai paleistą gerą kalbos jausmą demonstruojančią ir kartu gilią problemą apčiuopiančią frazę...

Neabejoju, kad tas kokių 25-erių metų jaunuolis manosi esąs labai cool and modern. Bet toks nėra. Klausant jo apėmė gilus svetimos gėdos jausmas ir pyktis. Savos kalbos ir kultūros savanoriškas gėdijimasis ir palaipsnis išsižadėjimas rodytų ne šaunumą bei išsilavinimą, o tik, veikiausiai iš šeimos paveldėtą, nesąmoningą rytietišką servilizmą - į kraują įaugusį įprotį akimirksniu nusilenkti bet kam, kas tik numanomai yra pranašesnis, - taigi ir didžiulius vidinius kompleksus, kuriuos tikima tokiu būdu įveikti, ir kurie, užuot išsklaidyti, per nepriklausomybės trisdešimtmetį tik dar labiau subujojo. Paradoksas, nepaisant aktyvios rusifikacijos, sovietmečiu nuo nutautėjimo mus apsaugojo tai, kad nepasidavėme „Didžiojo brolio“ apžavams. Nes jie buvo tuščiaviduriai. Nes, išskyrus skambius propagandos žodžius, iš tiesų jis neturėjo civilizacinio pranašumo, kuris suviliotų ir įtrauktų. Priešingai, nesyk, bendraudama su vyresnės kartos rusų inteligentija, esu pastebėjusi nuoširdų žavėjimąsi pribaltais - jų tvirtu tautiniu stuburu, europietiška savigarba ir dvasios laisve. Nesinorėjo jų nuvilti, tad neminėdavau gilių savivokos problemų, vis stipriau pasireiškiančių šalyje, intensyviai besiintegruojančioje į Europą ir už tai sumokančioje aukštą savo tautinio tapatumo nykimo kainą... Kokie tai geitai, atverti ing eternitę...

Aišku, kai kam šis nerimas gali pasirodyti perdėtas. Anokia čia bėda – sakytų. Juk tas jaunuolis, be abejonės, esant reikalui sugebėtų pašnekėti ir taisyklingai. Nebūk kalbajobe.

Bet čia bandau rašyti apie platesnį, nei vien kalba, reiškinį. Kiek mumyse to tikro, neimitacinio, europietiškumo, kai piliečiai privalėtų būtų laikomi lygiais prieš įstatymą, kai turėtų klestėti visiems vienodos demokratinės laisvės bei teisės? O kiek to nelemto sovietinio, ar net dar senesnio, priklausomybės laikų, baudžiauninkiško paveldo, kuris vis nejučia tebeišlenda, tik prisidengęs menamo europietiškumo dangalais? Panašiai kaip čia pastebėto pidžino - kalbų maišymo(si) – pasienio ar (post)kolonijinėms visuomenėms būdingo reiškinio, atveju, argi tokio hibridiškumo apraiškų sočiai nerastume nūdienėje politikoje, versle, biurokratijoje, teisėtvarkoje, galiausiai - viešojoje erdvėje? Visur, kur iš po pažangia retorika ir piarininkų išpuoselėtu įvaizdžiu, lengvai tepakrapščius, imtų lįsti visai kiti, ne tokie gražūs ir kvapnūs, dalykai. Ne kaip pavienės, atsitiktinės negerovės, o kaip struktūrinis reiškinys.

Buvo galima prognozuoti, kad po kiek plačiau nuskambėjusių Lazdynų ligoninės gydytojo ar Lazdijų muziejininko savižudybių į viešumą iškilusi mobingo tema didžiojoje žiniasklaidoje ilgai neužsibus. Taip ir įvyko. Juk, skirtingai nuo metoo bangos, kur bent buvo galima lygi valiai čepsėti pikantiškomis detalėmis, vojaristiškai smaguriaujant uždraustųjų tarnybinių santykių išviešinimą, arba, neįrodomais kaltinimais lengvai susidoroti bei diskredituoti priešininkus ar konkurentus, visas gyvenimo sritis persmelkusi paslėpto, latentinio ar net atviro smurto, prievartos ir patyčių atmosfera darbe, namuose, socialiniuose tinkluose ir taip toliau, yra sistema, ant kurios ir laikosi šis šimtmečiais ugdytas ja načalnik – ty durak mentalitetas.

Tačiau kaip šioje sistemoje, kur visiems vienodos taisyklės ir elgesio normos negalioja, o klesti dvigubi standartai „saviškiams“ ir „svetimiems“, neklystamai susigaudyti, kas yra kas? Tam ir padeda signalinės sistemos. Kalba, manieromis, ženklais, simboliais ir išpažįstamomis vertybėmis leidžiančios atskirti tuos saviškius nuo svetimųjų. Viena jų - neužmirštuolė.

Signalinės sistemos II. Užmirštuolė

Įvadinės pastabos. Šiuo tekstu niekaip nenoriu įžeisti ar pasmerkti žmonių, kurie segasi neužmirštuoles, nuoširdžiai ir be jokių šalutinių tikslų pagerbdami Sausio 13-osios nakties didvyrius. Antra, nesutinku su tais, kurie mano, kad "neužmirštuolininkų" ir "antineužmirštuolininkų" kivirčas jau neva yra išsisėmęs, pavėlavęs ir beprasmis, tik be reikalo drumsčiantis šventą Sausio 13-osios aukų atminimą. Toliau bandysiu paaiškinti, kodėl.

Taigi. Sausio 13-oji yra ne šventė, o minėjimas, kaip ir nusako pats žodis, skirtas atminti svarbius praeities įvykius, neleisti jų pamiršti. Šalia Kovo 11-osios tai yra pamatinis naujausios Lietuvos valstybės istorijos įvykis.

Nors minėjimų Lietuvos atminimo kultūroje ir atmintinų datų sąraše yra ne vienas, pradedant krikščioniškomis Kalėdomis (Išganytojo gimimo fakto atminimas) ar Velykomis (Jo kančios, mirties ir Prisikėlimo fakto atminimas), tačiau kažkodėl tik šiam minėjimui prireikė specialaus atminimo ženklo, kurių kiti istorinių įvykių minėjimai neturi. Taip gauname tam tikrą tautologiją, vedančią prie klausimo, kam ir kodėl atrodė būtina šį atminimo priminimo ženklą įterpti į jau susiformavusią Sausio 13-osios pagerbimo tradiciją, dargi padaryti jį centriniu? Ar jis tikrai buvo neišvengiamas, o jei taip, kokias funkcijas turėjo atlikti ir tebeatlieka?

Deja, akivaizdu, kad ši naujo ženklo įvedimo į jau egzistuojančią prasmių ir ritualų sistemą operacija nebuvo itin vykusi. Jis iki šiol tebekeliai aistras, skatina pyktį ir nesusikalbėjimą. Tokią išvadą galima padaryti su sąlyga, jei jo kūrėjai išties norėjo visus apjungiančio ir didvyrius pagerbiančio simbolio, o ne siekė kažko kito.

Jeigu Sąjūdis stengėsi grąžinti sovietų išstumtus tautinius ir valstybingumo simbolius, kurie buvo gaivinami spontaniškų iniciatyvų "iš apačios", ir visi greit pajuto jų mobilizacinę galią telkti bei įkvėpti, tai šis ženklas, arba brendas, kaip kad jį atvirai pavadino jo kūrėjas V. Saldžiūnas, buvo nuleistas iš viršaus, iš galią turinčių bei juos aptarnaujančiųjų rato, nesivarginant argumentais, o ne keiksmais palydėti jo poreikio pagrindimą, ir iki šiol lieka "nesutarimo ir susierzinimo akmeniu", ant kurio kasmet vėl ir vėl suklumpama. 

Mano supratimu, esminės neužmirštuolės funkcijos yra šios:

Juo pirmiausia paženklinami savieji, egzistuojančiai oligarchinei neonomenklatūrinei sistemai, elitui ir privilegijuotiesiems priklausantys draugai bei jų grupės, vis intensyviau siekiantys monopolizuoti istorijos rašymą bei atminimą, taip atskiriant save nuo priešų, svetimųjų, šiai sistemai nepriklausančių.

Antra, pastebėtas imanentiškai konfliktinis šio ženklo pobūdis nėra joks atsitiktinis trūkumas ar yda, o nemenkas privalumas, padedantis iškart ir neklystant atlikti šį atskyrimą.

Trečia, juo patikrinamas visų likusių piliečių nominalus lojalumas esamam galios centrui (todėl neužmirštuolės taip atkakliai, privaloma tvarka, diegiamos darželiuose bei mokyklose, valdiškose įstaigose ir per LRT, tam atvirai pasitelkus administracinius svertus bei resursus, o jokiu būdu nėra paliktos savaiminiam ir spontaniškam entuziazmui).

Ketvirta, ir tai įdomiausia. Prisimenant vieną iš neurolingvistinio programavimo (NLP) teorijų, kad mūsų pasąmonė nežino žodelyčio "ne" , tad viską suvokia tiesiogiai, galima paklausti, o ką gi UŽMIRŠTUOLĖ iš tiesų skatina pamiršti?

Prisiminkime, kada šis ženklas atsiranda. 2014 m. neužmirštuolės akcija organizuojama pirmąsyk, jos ambasadorė - LR Prezidentė D. Grybauskaitė ir kiti jos svitos asmenys su konservatoriais priešakyje.

Atsitiktinumas, ar ne, bet kaip tik prieš metus, 2013 m. skandalingoji žurnalistė R. Janutienė, neseniai išmesta iš eterio dėl uždraustos laidos apie JE, parašo knygą "Raudonoji Dalia", kuri mūsų isteblišmento sutinkama ledine tyla, bet liaudyje plačiai aptarinėjama, nes atidengia, kaip dabar populiaru sakyti, "prieštaringai vertinamus" Prezidentės praeities aspektus. Jei norint būti išrinktai pirmai kadencijai pakako juos tiesiog nutylėti, tai šiuosyk jau tenka griebtis kontroliuojamos amnezijos. Tarp 2013 m. vidurio ir 2014 m. gegužės, kai ji išrenkama antrą kartą, yra itin svarbu suformuoti ir įtvirtinti vienprasmiškai teigiamą, Lietuvai visada buvusios lojalios Prezidentės įvaizdį. Neužmirštuolė šiuo atveju puikiai uždengia jai ir kitiems tomis dramatiškomis dienomis tyliai stovėjusiems po medžiu nepatogius klausimus: kur ir kieno pusėje buvote tomis lemiamomis 1991 m. sausio dienomis?

Tuo tarpu nezabudkė tam tikrai publikai taipogi siunčia signalą apie sovietinių atminimo tradicijų reminiscensijas... Tuo pačiu nejučia, pamažu imama keisti ir pati Sausio 13-osios minėjimo žinia - žuvusieji už Lietuvos laisvę, už Vasario 16-osios Respubliką, paverčiami kovojusiais už abstrakčią, neoliberalų godojamą, laisvę... Todėl nemaža žmonių, pasižyminčių prigimtiniu jautrumu simbolikai, intuityviai ir nepriėmė žydrosios gėlelės, veikiai jos formoje įžvelgė perdažytą penkiakampę žvaigždę. Jau neminint kitų šio ženklo istorinių prasmių, neturinčių nieko bendro su Sausio 13-osios tragedija, kas rodytų tik jo brendintojų nesivarginimą paieškoti kažko originalesnio ar kūrybiškesnio (analogija su išties autentišku ir efektyviu Pirmojo pasaulinio karo netektis žyminčiu ženklu - kraujo spalvos aguona (britų poppy) - šiuo atveju atrodo dirbtinė ir pritempta).

Pastebėtina, kad panašios sovietinės ar pasaulinės konotacijos vėliau ataidės ir A. Labašausko "Laisvės kalvos" projekte. Priminsiu, panašių formų žemės menas buvo realizuotas Kaune komjaunuoliams atminti, jau nekalbant apie Vietnamo memorialą ir daugybę kitų pasaulinių pavyzdžių. Ši netiesioginė, bet svarbi sąsaja mums leidžia į neužmirštuolę pažvelgti kaip į vis stiprėjančios tendencijos vieną iš pavyzdžių.

Kontroliuojamo pakaitinio patriotizmo tendencijos, kurios metu nacionaliniai simboliai arba atvirai išstumiami, pakeičiant ypatingu originalumu nepasižyminčiais naujaisiais "brendais", kaip kad atsitiko su Vyčiu, numatytu Lukiškių aikštei ar Baltijos kelią primygtinai susiejant su kardelio simboliu, arba bandomi uzurpuoti, kad būtų naudojami tik ten ir tik tiek, kiek dar yra reikalingi atlikti reprezentacinę-dekoratyvinę funkciją, tuo pačiu iš jų atimant politinės mobilizacijos įrankio galią.

Netikite? Juk apie tai jau atvirai yra parašęs elitinis delfio apžvalgininkas Bernardas Gailius. Pacituosiu: "Gedimino stulpai jau tapo de facto fašistiniu simboliu. Šiek tiek stulpus dar gelbėja oficialaus Lietuvos kariuomenės simbolio statusas, bet tai – trapi priedanga nuo fašizmo. Didelė rizika kyla ir trispalvei, nepaisant jos konstitucinio statuso. Trispalvė labai vilioja fašistus kaip išskirtinis tautos ir tautiškumo ženklas. Kaip seksis neužleisti jiems tautiškumo teritorijos – pamatysime".

Tai ir stengiasi neužleisti, ką atskleidė ir parodomasis mokytojos Astros sutramdymas. Supratote? Tas pats simbolis teisingose, "saviškių" rankose yra tinkamas ir legitimus, o svetimųjų - jau suterštas, išniekintas ir vertas konfiskavimo kaip nusikaltimo įkaltis. Ką ir padarė pareigūnė Karina, atėmusi trispalvę iš jai laikyti netinkamų fašistės rankų.

Manote, skleidžiu per daug sąmokslo teorijų? OK, peržvelkime pagrindinius nacionalinius simbolius, asmenybes ir datas. Ar jų tarpe dar likęs bent vienas, kuris nebūtų bandytas dekonstruoti, perprasminti arba pakeisti modernesniu ir pažangesniu? Ar bent paskleisti jais abejones? Vytis - pernelyg agresyvus ir maskulinistinis, Gediminaičių stulpai ir Trispalvė - beveik fašistiniai simboliai, J. Basanavičius - nemodernus ir antieuropietiškas, A. Smetona - autokratas ir Rusijos agentas, Lietuvos partizanai - žydšaudžiai ir antisemitai, J. Marcinkevičius - sovietinis prisitaikėlis, Sąjūdis - prototalitarinė izoliacionistinių nacionalistų organizacija... Antai nusipelnęs LTSR laureatas Marius Ivaškevičius jau ir Vasario 16-ają ką tik paskelbė abejotina, neverta švęsti, švente.

Pabaigai pacituosiu vieną šiemetinį nezab..., ups, neužmirštuolininką: "Nėra ir negali būti dviejų, trijų ar penkių Lietuvų. Ji yra viena – mūsų visų. Nėra Lietuvos lietuvių ir užsienio lietuvių. Visi mes esame viena tauta. Lietuvos vientisumas neatsiejamas nuo mūsų visuomenės vienybės. Tik vieningi būsime stiprūs. Tik kartu sutelkę jėgas, veikdami kryptingai ir bendrai būsime valstybė, kuri gyvena gerai". Kodėl tad naujasis JE, taip trokštantis tautos vienybės ir susitelkimo didiems darbams, prisisegė šį kiršinimo ir skaldymo simbolį, jo pirmtakės suformuotos tvarkos paveldą? Atsitiktinumas, nesusivokimas, inercija, ar... ?

Visos gyvūnų rūšys turi signalines sistemas, padedančias komunikuoti. Žmonės čia nėra išskirtiniai. Simboliai ir ženklai dekoduojami ir perskaitomi, jais reiškiama ištikimybė tam tikroms vertybėms. Jie mobilizuoja ir sutelkia. Ką tad reikštų pastaraisiais metais itin suintensyvėjusios pastangos ir bandymai dekonstruoti ir perprasminti pamatinius Lietuvos tapatumo ženklus? Kas ir ko tuo siekia?