Mindaugas Puidokas per stebėtinai trumpą laiką subūrė aktyvių žmonių palaikymo grupę, taip pat, nors ir kandidatavęs vienas iš paskutinių bei neturintis profesionalios palaikymo komandos, sugebėjo surinkti reikiamą parašų kiekį rinkimams. Mindaugo palaikymo komandoje mes neišvysime įtakingų politikų ar ne politikų pavardžių. Toje komandoje pagrinde yra eiliniai Lietuvos žmonės – darbininkai, darbuotojai, mamos, tėčiai, tiesiog atsakingi Lietuvos piliečiai. Šios komandos žmones vienija keli esminiai bruožai – krikščioniškos vertybės (ypač tradicinės šeimos vertybės), tvirtų gražių žmogiškų santykių puoselėjimas. Daugelis žmonių pasisako prieš alkoholio vartojimą, prieš neadekvatų miškų kirtimą, prieš radikalią vaikų apsaugos politiką, kai vaikai atskiriami nuo tėvų be pakankamai rimto pagrindo. Visi šie žmonės mato Mindaugą Puidoką kaip svarbiausių žmogiškų vertybių gynėją. Visi jie nori sąžiningo, tegul ir ne tokio turtingo ir ne tokio išreklamuoto, prezidento.

Daugelis prieš Puidoką nusiteikusių žmonių kreivai šypsodamiesi klausia – kodėl Mindaugas Puidokas taip iškilo šių žmonių akyse, kodėl jie juo taip pasitiki? Atsakymas nelabai originalus – Mindaugas Puidokas savo populiarumą užaugino Kručinskų bei mergaitės, išvežamos į Naująją Zelandiją, istorijose, tačiau kas vieniems atrodė pigus „piaras“, kitiems tai buvo įrodymas, kad šiam politikui svarbios „paprastų“ žmonių problemos. Kiekvienas turi teisę į savo nuomonę, tačiau mąstykime objektyviai ir racionaliai – ar būtų Kručinskams grąžinti vaikai, jei ne Puidoko įsikišimas? Ar tikrai Mindaugui Puidokui vertėjo tiesiog laukti, kol viskas išsispręs savaime, kol atitinkamos tarnybos nuspręs šios šeimos likimą? Ar šioje istorijoje SADM ir VTAT cinizmas „paprastų“ žmonių gyvenimams nebuvo akivaizdus? Įsigilindami į „Zelandijos mergaitės“ istoriją vėlgi atitrūkime nuo žiniasklaidos ir įtakingų asmenų suformuotos nuomonės – „Puidokas gadina mergaitei gyvenimą“, „Puidokas kraunasi politinį kapitalą našlaitės sąskaita“. Teismas įrodė – įvaikinimo istorijoje pažeidimų būta. Paskubėta atiduoti mergaitę tarptautiniam įvaikinimui. Ar mums tai svarbu? Ar mes tikrai norime išlaikyti Lietuvos vaikus Lietuvoje? Ar atitinkamos tarnybos dirba pakankamai tam, kad Lietuvos vaikai liktų savo biologinėse šeimose, o jei tas neįmanoma, kad būtų įvaikinti Lietuvoje? Tuomet paklauskime savęs, kas mums gyvenime svarbiausia – materialinė gerovė, prestižas, madinga nuomonė ar teisingumas, atjauta artimo skausmui, kilnumas ir kitos dvasinės vertybės?

Mindaugas Puidokas anaiptol nėra vien tik „vaikų gelbėtojas“, „tautos Mesijas“ ar šiaip tiesiog geras žmogus. Tai yra socialinių mokslų daktaras, turintis tarptautinių santykių ir politikos mokslų magistro laipsnį, dvylika metų dėstęs tokius dalykus kaip diplomatija. M.Puidokas buvo Užsienio reikalų komiteto nariu, seimo delegacijos nariu NATO parlamentinėje asamblėjoje, LNK televizijos žinių tarnybos užsienio naujienų redaktoriumi. Ar tai tikrai per maža patirtis prezidento postui? Ar tikrai kiti kandidatai yra sukaupę vertingesnės patirties bagažą? Įsigilinkime.

Ingrida Šimonytė, 2009–2012 m. buvusi finansų ministre, savo palaikymo komandos yra apibūdinama kaip „suvaldžiusi krizę“. Vertindami objektyviai sutikime, kad Ingridai Šimonytei teko išties nelengvas iššūkis – prieš tai buvusių vyriausybių atstovai ne itin išmintingai tvarkė valstybės biudžetą, todėl didelė dalis tuometinės Lietuvos ekonominės būklės tenka jiems. Kita vertus, ar tikrai Šimonytė „suvaldė krizę“? Ar tikrai ji veikė Lietuvos gyventojų naudai? Internetinio naujienų portalo „Lietuvos rytas“ straipsnyje, publikuotame dar 2011 vasario 9 d, 15:06 val Stasys Jakeliūnas rašo: „Nepakankamai prižiūrima ir neatsakingai veikianti bankų sistema, aplaidžiai valdomi valstybės finansai yra pagrindinės vis dar tebesitęsiančios krizės Lietuvoje priežastys.“ 2018 kovą Seimo Biudžeto ir finansų komitetui pavesta atlikti parlamentinį tyrimą dėl 2009–2010 metų krizės Lietuvoje. Vienas iš tyrimo tikslų – įvertinti, ar Vyriausybė turėjo galimybių skolintis iš tarptautinių institucijų pigiau, negu tai darė 2009–2012 metais, kai finansų rinkose ir iš komercinių bankų buvo skolinamasi už palūkanas, kurios siekė 5,1–9,4 proc. (daugiau skaitykite 2018 m. kovo 29 d. pranešime žiniasklaidai, www.lrs.lt). Tyrimas dar nėra baigtas, tačiau Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) komisijos, atliekančios parlamentinį krizės priežasčių tyrimą, pirmininkas Stasys Jakeliūnas teigia, kad Lietuvai krizės laikotarpiu skolintis buvo galima žymiai geresnėmis sąlygomis.  (Daugiau skaitykite 2019 balandžio mėn. 26 d. „Respublikos“ portale publikuotame straipsnyje „S.Jakeliūnas: krizės metu buvo realios galimybės skolintis pigiau“). Neskubėkime kalti buvusią finansų ministrę prie kryžiaus – tegul tai daro teisėsauga. Ir visgi – Šimonytės nuopelnai Lietuvai krizės laikotarpiu abejotini.

Tai koks gi Šimonytės pranašumas prieš žymiai mažiau reitingų turintį Mindaugą Puidoką? Mindaugo Puidoko šūkis: „Stipri šeima – stipri valstybė“. Šis šūkis, kaip ir visi Mindaugo Puidoko pasisakymai bei darbai labai aiškiai apibūdina šio jauniausio kandidato prezidento rinkimuose vertybes. Tuo tarpu Šimonytė 2019 m. kovo 4 d. Londone vykusiuose prezidentiniuose debatuose pareiškė: „Šeima yra tai, ką žmogus laiko šeima.“ Iš esmės ji netgi nėra prieš tai, kad vienalytės poros galėtų įsivaikinti vaikus. Ką tai sako apie kandidatę? Jos šeimos samprata nėra krikščioniška arba tradicinė, nors ji teigia kitaip (tuose pačiuose Londono debatuose Ingrida Šimonytė pareiškė, kad kiekvienas žmogus pasisako už tradicinę šeimą, tik kiekvienas šią sąvoką supranta kitaip). Dar daugiau – Ingrida Šimonytė pasisako už visuotinį šaukimą į kariuomenę, tai yra, kad moterys taip pat būtų šauktinėmis, tuo pamindama daugybės kartų taip brangintą moters vaidmenį šeimoje. Šiais laikais moterys vis vėliau ryžtasi pirmajam gimdymui, kas yra viena iš vis labiau plintančio nevaisingumo priežasčių. Privalomasis šaukimas į kariuomenę logiškai dar labiau paskatins vaikų planavimo nuvėlinimą. Kyla klausimas – ar mums šeima, kaip ją suprato mūsų protėviai, vis dar svarbi? Ar ji vis dar valstybės pamatas? Tai, kas daugybę metų buvo svarbu mūsų protėviams, tai, kas buvo svarbu kiekvieno iš mūsų tėvams, Ingridai Šimonytei nėra visa ko pagrindas. Šimonytė nepavertė Lietuvos materialiai klestinčia valstybe – ar ji be jokių aiškių vertybių sugebės bent jau nesugriauti to tvirto pamato, ant kurio galima būtų pastatyti tvirtą valstybę - šeimos? Žinoma, Šimonytės požiūris į šeimą šių dienų pasaulyje nėra labai išskirtinis, daugelis ekonomiškai stiprių pasaulio valstybių seniai pripažįsta vienalytes santuokas, tradicinės lyčių pareigos, motinystė, tėvystė prarado savo vertę. Ar tai gerai? Skandinaviškos ir daugelis kitų Europos šalių sensta, šalys susiduria su skaudžiomis demografinėmis problemomis – kodėl mes taip skubame užlipti ant to pačio grėblio? Kodėl mes taip aklai kopijuojame ekonomiškai stiprias valstybes? O gal, veikdami pagal sąžinės balsą ir išsaugodami tai, kas visais laikais buvo svarbiausia, mes, kartu su kaimyne Lenkija susikurtume ne tik ekonomiškai, bet ir morališkai stiprias valstybes?

Kitas populiarus ir išreklamuotas kandidatas – buvęs SEB banko prezidento patarėjas ir vyriausiasis ekonomistas Gitanas Nausėda – pagal vertybių nebuvimą neatsilieka nuo Ingridos Šimonytės. Jo supratimas apie šeimą ir kitas krikščioniškas vertybes nėra aiškiai apibrėžtas. Jau minėtuose Londono debatuose jis pareiškė, kad yra konservatyvus, bet ne koneservatorius, tuo pačiu jis save įvardino kaip Europietį, kovojantį už žmonių teises ir visiškai neprieštaraujantį tam, kad žmonės reikštų savo meilę taip, kaip jie nori, be to, nieko tokio, jei homoseksualai įsivaikins našlaičius. Nausėdos realūs nuopelnai Lietuvai nežinomi, (neskaitant to, kad pastatė labai gražų ir modernų namą Pūčkorių atodangoje), tuo tarpu seime atliekamame tyrime aiškinamasi, ar savo veikla AB Vilniaus banko valdybos pirmininko patarėjo pozicijoje, o vėliau SEB banko prezidento patarėjo pozicijoje Gitanas Nausėda nepadarė reikšmingos žalos Lietuvai. Patirties politikoje šis kandidatas į prezidentus neturi.

Trečias pagal oficialius reitingus kandidatas į prezidentus – buvęs policijos generalinis komisaras, buvęs Vidaus reikalų ministras, dabartinis premjeras Saulius Skvernelis. Šis kandidatas vertybinėmis nuostatomis yra gan artimas Mindaugui Puidokui. Jis vertina tradicinę šeimą, be to, jo veikla dabartinėje premjero pozicijoje dažnai yra nukreipta į socialinės atskirties mažinimą, todėl daugelis „apatinio“ sluoksnio Lietuvos gyventoju jį apibūdina kaip „gerą“, „rūpestingą“. Ir visgi, kita dalis „apatinio“ sluoksnio negali atleisti Sauliui Skverneliui dėl jo veiklos Garliavos istorijoje, kai dar būdamas generaliniu komisaru Deimantę Kedytę atidavė jos biologinei mamai Laimutei Stankūnaitei. Didelė dalis visuomenės yra įsitikinusi, kad Laimutė Stankūnaitė leido pedofilams tvirkinti savo dukrą. Kita svarbi detalė Sauliaus Skvernelio asmenyje – tai labai silpnos anglų kalbos žinios bei kompetencijos stoka tokia svarbiam postui. Nepaisant to, kad daugelis „apačioje“ esančių rinkėjų žiūri į Skvernelį, kaip į žmogų, padidinusį vaiko pinigus ir pensijas, taip pat kaip į žmogų, kuris kovoja su alkoholizmu, labiau politika besidominčiam asmeniui pro akis neprasprūsta daugybė akivaizdžių klaidų, kurias daro premjeras.  Reikėtų paminėti, kad daugelis Sauliaus Skvernelio išrinktų ministrų nevykdo arba tik dalinai vykdo LVŽS programą, vykdo neoliberalią politiką, be to, dažnai tie ministrai pasirodo esantys net labai nekompetetingi. Mokytojų streikai, sparčiai kertami miškai, sumaištis vaikų teisių apsaugos srityje, esminių pokyčių nebuvimas kultūros srityje – labai menkina premjero įvaizdį. Pagaliau jo artimi ryšiai su Ramūnu Karbauskiu – vienu turtingiausių verslininkų Lietuvoje, bendrapartiečiu ir pagrindiniu LVŽS  partijos, o tuo pačiu ir Skvernelio rinkiminės kampanijos rėmėju – verčia politika besidominčius Lietuvos piliečius būti budriais ir stebėti, ar nepainiojami viešieji ir privatūs interesai.

Socialdemokratas Vytenis Povilas Andriukaitis pagal oficialius reitingus yra ketvirtas. Pagal išsilavinimą Vytenis Andriukaitis yra gydytojas, taip pat Vilniaus Universitete įgijo istoriko, istorijos ir politikos mokslų dėstytojo specialybę. Jis yra ilgiausią patirtį politikoje turintis kandidatas į prezidentus, dar nuo 1988 metų yra aktyvus LSDP partijos narys,  Lietuvoje yra dirbęs Sveikatos apsaugos ministro pozicijoje, o nuo 2014 m. lapkričio 1 d. dirba Europos parlamente, yra atsakingas už sveikatą ir maisto saugą. Naujienų portalo „Verslo žinios“ duomenimis Vytenis Andriukaitis yra turtingiausias iš visų dabartinių kandidatų prezidentus. 2019 m Balandžio 12 d. „Verslo žinių“ publikacijoje rašoma: „Europos Komisijoje nuo 2014-ųjų dirbantis p. Andriukaitis deklaracijoje nurodo turįs 321.882 Eur vertės privalomo registruoti turto, 2.896 Eur vertės vertybinių popierių, meno ar juvelyrinių dirbinių ir 170.000 Eur piniginių lėšų. Jis taip pat deklaravęs, kad yra suteikęs kiek daugiau nei 133.000 Eur paskolų ir taip pat gavęs beveik 109.000 Eur paskolų.“ (Plačiau: „Turtingiausi kandidatai į prezidentus – V. Andriukaitis, V. Tomaševksis“, www.vz.lt) Ar šie pinigai yra uždirbti sąžiningu darbu – labai abejotina.

Dar 2004 m. Vytenis Andriukaitis buvo įsivėlęs į skandalą bei kaltinamas korupciniais ryšiais su tuometinės „Rubicon“ (dabar „ICOR“) koncerno vadovu Andiumi Janukoniu. Iš paviešintų telefoninių pokalbių bei kitų įkalčių galime spręsti, kad už Andriui Janukoniui palankių įstatymų „prastūmimą“ Vytenis Povilas Andriukaitis galimai gavo apie 100 tūkst. litų. Byla tuomet taip ir nepasiekė teismo, tačiau įvairūs žurnalistai vis iškelia ją į dienos šviesą, keldami klausimą, „Kodėl?“  Naujienų portalas „15min“ 2016 gegužės 31d. Publikavo straipsnį „Prieš „MG Baltic“ buvo „Rubicon“: kodėl žlugo didžiausia politinės korupcijos byla?“, vėliau 2017 m. rugsėjo 28d „Skandalingi „Rubikono“ vadų pokalbių įrašai 15 metų dūla stalčiuose, nors Lietuvai labai praverstų“.

Atsakydamas į „15 min“ žurnalistės klausimą, kodėl „Rubicon“ korupcijos byla žlugo, Generalinės prokuratūros prokuroras G.Jasaitis teigė: „[...] po kurio laiko atlikus analizę dėl pokalbių turinio kolegos suprato, kad, tinkamai vykdant žvalgybines priemones, buvo galima sulaikyti įtariamuosius su pinigais. Finale byloje liko tik pokalbiai, o daugiau jokio kito fiksavimo. Bylos perspektyva įrodymų požiūriu buvo bloga – negalėjome jos perduoti teismui.“ („Prieš „MG Baltic“ buvo „Rubicon“: kodėl žlugo didžiausia politinės korupcijos byla?“, www.15min.lt). Toks pasiteisinimas, be abejo, sukelia nedviprasmiškus jausmus – tenka apgailestauti, kad įgyvendinti teisingumą mūsų šalyje yra taip sudėtinga. Labai gaila, bet aukšto rango politikai, kurių korupciniai veiksmai yra akivaizdūs, negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl absurdiškų priežasčių, o svarbiausia, kad tie susikompromitavę aukšto rango pareigūnai kaip niekur nieko toliau sėdi šiltose vietose, toliau kandidatuoja į aukštus postus. Norėtųsi paklausti kandidato į prezidentus Vytenio Andriukaičio – ar jums ne gėda? Ar jums ne gėda kalbėti apie teisingumą, dalinti Lietuvos žmonėms pažadus, kai turite tokią nešvarią praeitį?

Kiti Mindaugo Puidoko varžovai, siekiantys prezidento posto – Arvydas Juozaitis, Valentinas Mazuronis ir Naglis Puteikis – pagal reitingus yra vieni šalia kitų, vertybiniu požiūriu jie visi yra panašūs. Trumpai panagrinėkime kiekvieno iš jų trūkumus bei privalumus.

Arvydas Juozaitis - filosofas, rašytojas, publicistas, sportininkas, politinis ir visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras, vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjų. Juozaitis nėra susikompromitavęs korupcijos bylose, neturi neaiškios kilmės turtų, jo vertybės aiškios, krikščioniškos, jo indėlis į Lietuvos nepriklausomybę ir kultūrą bei pasiekimai sporte – solidūs. Tai išties dėmesio vertas kandidatas. Kita vertus, jo arogancija vykdant rinkiminę agitaciją, kai ji buvo uždrausta, neadekvatus M.Puidoko vardo menkinimas, kai šis pasiūlė vienytis, keli radikalūs pasisakymai apie žmonos teises ir pareigas šeimoje menkina Arvydo Juozaičio įvaizdį bei išryškina diplomatines M.Puidoko sąvybes.

Naglis Puteikis – istorikas, politinis ir visuomenės veikėjas – jau nuo neatmenamų laikų kalba apie socialinę atskirtį, „paprastiems“ žmonėms suprantama kalba atskleidžia įvarius politikų nešvarius darbelius, deklaruoja esantis sąžiningas bei dirbantis tautos labui. Viskas būtų gražu ir šventa, jei ne pastarųjų dienų įvykiai – abejotinos reputacijos milijonieriaus Antano Guogos įsiliejimas į Centro partiją. Toks veiksmas tikrai nesukuria sinergijos, kaip giriasi Puteikis. Anaiptol – daugelio politika besidominčių žmonių teigimu – toks Puteikio sprendimas pamynė svarbiausius Centro partijos įkūrėjo Romualdo Ozolo principus – saugoti vertybes, neparduoti principų už pinigus. Belieka tikėtis, jog vienas aršiausių kovotojų už socialinę nelygybę Lietuvoje nepames savo kelio dėl takelio, kad jo draugystė su Guoga – tai tik akis badantis politinis manevras, neturintis realios įtakos tolimesniems kilniems darbams tautos labui.

Na ir gerbiamas Valentinas Mazuronis - architektas, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas. Buvęs Lietuvos demokratų partijos bei Darbo partijos pirmininkas, partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininko pavaduotojas, buvęs aplinkos ministras. Teistas už tai, kad 2003 m. gruodžio 22 d. pasirašytame ir išplatintame partijos pareiškime apkaltino tuometinį Seimo pirmininką Artūrą Paulauską atsiuntus į Rolando Pakso rėmėjų mitingą ant sostinės Tauro kalno buvusios antivalstybinės organizacijos „Jedinstvo“ lyderį Valerijų Ivanovą. Jokiuose žinomuose korupciniuose skandaluose nepasižymėjo, pasisako už tradicines krikščioniškas vertybes. Nieko labai blogo pasakyti apie šį kandidatą nebūtų galima, tačiau pasigendama jo ryžtingesnio ir nuoseklesnio dalyvavimo politiniame gyvenime, ryškesnių darbų.

Štai toks yra mano asmeninis kiekvieno kandidato į prezidentus vertinimas. Visi mes esame skirtingi, kiekvienas turi savo požiūrį į skirtingus dalykus, savo prioritetus gyvenime bei įžvalgas, tačiau labai norėtųsi, kad atėję prie balsadėžių 2019 m. gegužės 12 d. Lietuvos gyventojai padarytų gerai apsvarstytą sprendimą ir savo balsą atiduotų už tą, kuris iš tiesų atitinka jų lūkesčius. Nepasiduokime žiniasklaidos provokacijoms ir akinančiai reklamai, kuri nukreipia dėmesį nuo tikrai reikšmingų dalykų. Balsuokime už tą, kuris yra sąžiningas, už tą, kuris ne tik geba gražiai pašnekėti, bet ir nuoširdžiai rūpinasi Lietuvos žmonių gerove, turi drąsos išsakyti tiesą bei nėra susaistytas su jokiomis politinėmis ar nepolitinėmis grupuotėmis, kurios darytų spaudimą priimant svarbius sprendimus. Toks kandidatas šiuose rinkimuose yra ir aš nusprendžiau balsuoti už jį.