Šiais laikais bendravimas su kitais žmonėmis yra neišvengiamas. Bendraujame nuolatos, diena iš dienos. Nesvarbu, kokiu būdu: tiek tiesioginiu, realiu, tiek ir virtualiu, t.y. socialiniuose tinkluose ir panašiai. Turime iš tiesų daugybę mus ir kitus siejančių saitų. Tie saitai gali būti ir labai artimi, ir šiek tiek „tolimesni“. Pavyzdžiui, bendramoksliai, šeima, šeimos draugai, laisvalaikio draugai, darbo kolegos ir, žinoma, aibė gerų pažįstamų ar šiaip praeiviai, kuriuos, kad ir lauke pakalbiname vedžiodami savo augintinius. Vyksta nuolatinė komunikacija, keitimasis naudinga, ir kartais gal ne tokia aktualia, informacija, nuomonės pareiškimai, išsamūs ar ne tokie išsamūs išdėstymai ir kita. Tam galo niekada nebus matyti.
Kiek visko daug, kiek visko reikia aprėpti. Tuo ir žavus bendravimas – taip pažįstame kitus, dalijamės patarimais ar pačiais elementariausiais, kasdieniais įspūdžiais. Neišvengiama ir kritika, ir pelnytos liaupsės. Žmogus tarp žmonių nėra va taip - op, ir įmetamas kažkur, o jau tada „kapanokis“ kaip išmanai. Ne, žmogus savaime patenka į kažkokią terpę, kartais savo noru, kartais – priverstas aplinkybių, ir tada tik nuo jo paties priklauso, kaip viskas eisis ir vystysis toliau.
Kai kurios žmonių idėjos taip įkvepia, kad elementariomis jų niekaip nepavadinsi ir neįvardysi taip paprastai. Tokios mintys skatina kurti inovatyvias programas, rašomos knygos, net diegiamos tam tikros vertybės, ir, gana sėkmingai, nes geri pavyzdžiai turi įtakos jiems plačiai sklisti. Tarp žmonių, tarp bendruomenių, ar net tarp tautų.
Bendraujant atsiskleidžia žmonių požiūriai į tam tikrus įvykius, situacijas ar tiesiog yra idea fix! Kiek daug galima rasti įkvėpimo, rodos, tokiame paprastame, kad ir dviejų žmonių pokalbyje. Aišku, kaip ir visur, pasitaiko ir pykčio ar pagiežos protrūkių, radikalaus nuomonių nesutapimo, o juk kiekvienas nori jaustis esantis tik jis vienas teisus, pats teisingiausias. Būna ir tokių. Tuomet belieka palinkėti daugiau tolerancijos ir supratimo.
Bendravimo vingrybių subtilumai
Dažnai pasitaiko ir tokių atvejų, kai turime kone kinkuoti galvas (tiesiogine prasme) pritardami kitam, nes kitaip – nuvilsime pašnekovą ir gausis kažkaip „nesmagiai“. Tai kaip tada laviruoti tų visų nuomonių gausoje, apskritai visoje komunikacijoje su aplinka?
1. Užsibrėžti aiškias ribas, apie ką galima su tokiu žmogumi kalbėti;
2. Pamąstyti, koks tas bendravimas yra – daugiau formalus, ar vis dėlto – neformalus;
3. Įsitikinti, kad būtent tavo pasisakymas vienu ar kitu klausimu neužgaus, neįžeis kito interesų, kito žmogaus kaip asmens;
4. Kokiu tikslu kalbama, ką norima ištransliuoti savo žodžiais, savo nuomone;
5. Būti viskam pasiruošus, t.y. netgi kritikos šūviams (taikliems ar netaikliems, nesvarbu);
6. Nepamesti savęs viskam pritariant, su viskuo sutinkant („taip, taip – tu teisus“, „tikrai taip – 100% tau ir tik tau pritariu ir visada pritarsiu“).
Bendrauti tiesiogiai, „akis į akį“
Čia svarbiausias yra pasitikėjimas savimi, savo pozicija. Pašnekovas gali ir išprovokuoti, bet asmuo, pasitikintis savimi, geba kuo puikiausiai atstovauti savo interesus ir tikslus. Jei žmogus turi teigiamą požiūrį į daugelį šių dienų aktualijų, su tokiu žmogumi miela malonu ir bendrauti, apsikeisti turima informacija ir ta pati komunikacija yra lengva, sklandi ir įdomi abiem pusėms.
Aktualu nenustoti mokytis, siekti žinių aukštumų, tobulėti. Tuomet savaime ir bendrauti bus lengviau bei paprasčiau. Jei žmogus įsikibęs į kažkokios nuostatos ir niekaip jos nepaleidžia, nors jo visa aplinka tiesiog rėkte rėkia, kad jis neteisus, tai galima prilyginti beverčiam darbui, bevertėms pastangoms „atvesti žmogų į protą“. Jei asmuo šitaip manosi esąs teisus, tebūnie. Gerbkime jį ir jo įsitikinimus, o laikas pats sudėlios visus taškus ant i, ir ant visų kitų raidžių. Gi atėjome čia ne susipriešinti, ne susipykti, o vieni kitus geriau pažinti, suprasti, perprasti. Priimkime kitą asmenį, kitokį požiūrį. Nebūtina laukti to atgalinio ryšio, nes vis tiek mes kiekvienas viską interpretuojame savaip. Tad neverta ir pyktis.
Skaityti komentarus