Pasaulis tapo toks triukšmingas, lyg nesibaigiantis karnavalas, kuriame visi kalba, šaukia, bet retas kuris klauso.
Mažai kas myli ir niekas nepasitiki.
Retenybe tapo rankos švelnumas, nuoširdus žvilgsnis, abipusė meilė.
Tapo gėda būti šviesiam, tikram.
Apie kokį jausmų atspindį, apie kokias tylos akimirkas ir apie kokius prasmingus žodžius galima kalbėti, jei žodžiai "meilė", "ištikimybė", "draugas", "sąžinė", "prasmė", "ilgesys" jau niekam neįdomūs.
Neįdomūs tapo ir gintaro gabalėliai. Liko tik žaidimai pinigais, akyse tirpstanti tuštybė ir vis gilėjančios pragariškos ydos, žudančios mintis, laiką, jėgas ir jausmus.

Anksčiau artėjant Kalėdoms buvo tokie gražūs prieššventiniai žaidimai: prisimeni Tu, prisimena Tave. Rašydavom atvirukus. Stengdavomės, kad raštas būtų gražus. Į kiekvieną atviruką įdėdavom krislelį šilumos ir gerų emocijų.
Buvo, žinoma, ir formalių atsirašinėjimų, bet nuoširdumo buvo daugiau.
Šiandien tų žmonių, siuntusių atvirukus, jau nėra. Bet jų sveikinimai liko.
Jausmas toks, lyg kažkas mums motų iš Anapus.
O gyvieji išsimėtę po pasaulį. Tik prisiminimuose jie vėl susirenka į būrį.
Visi - kadaise mūsų gyvenimo keliu ėję žmonės.
Kažkas labai gražaus, aristokratiško buvo tame atvirukų ir popierinių laiškų rašyme ranka.

Kadaise prieš rašydama šventinį sveikinimą aš gerai pagalvodavau.
Buvo laikas, kai mintinai mokėjau Salomėją, Širvį, Bloką, Maironį, Achmatovą, Jeseniną…
Dabar iš viso to liko tik nuotrupos, retkarčiais iškylančios iš atminties - lyg iš užmirštų sapnų.
Poeziją dar vis skaitau, bet jau nesistengiu ilgam jos įsiminti.
Ji nubėga lyg tekantis vanduo, užtenka tik užversti knygą.
Gerokai nustembu, kai atminty vis dar iškyla seniai perskaityti ketureiliai:

Dėkoju Tau, kad žemėj gyvenai,
Tą pačią žvaigždę mes mylėjom,
Dėkoju Tau labai labai už tai,
Mylėti kad išmokau ir suspėjau…

Labai dažnai, kur beeičiau, mintys sušnabžda kažkada skaitytą eilėraštį, kažkieno rašytą kažkam, tik, savaime aišku, - ne man…

Laiko sniegas užpusto viską. Senas eiles…Kadaise gyvenusių žmonių pėdsakus, jų juoką, jų darbus, jų sielvartą, jų ilgesį, viltis ir laukimą.
Tik sapnuose išnyra tuščiuose laukuose stovėjusių namų siluetai, iš kaminų kadaise rūkę dūmai, pokšėję nuo šalčio tvoros, loję šunys, lakstę vaikai…
Viskas - lyg kadaise siautusi pūga…
Paskum vėjas nurimo, dangus prašviesėjo ir miražas išnyko…
Tik sapne dar suošia vaikystės miškas, o mėnesienoje sužėri jaunystės sniegas.

Ir mus kažkada užpustys, užrakins įšalusi žemė. Nors gal ne mus - tik mūsų kūnus, dulke virtusius. Jie bus pavargę, seni, nudėvėti - lyg nutrintas paltas. Gal net bus visai ir negaila juos numesti. O siela pakils aukštyn, virš sniegynų, virš medžių ir giedančių paukščių. Ir mes liksim gyventi tik medžių viršūnėse ir žmonių atmintyje.

Netrukus baigsis metai. Ateis Didžiosios metų šventės. Languose spindės Kalėdų laukimo arba nelaukimo ilgesys.
Vaikystės žaisliukas, nukritęs nuo eglutės, mėtysis kampe, kaip neįgyvendinta svajonė. Tik tiek ir bus tų švenčių.
Bet turime link jų eiti, nes laikas šaukia.
Šaukia gyvenimas. Šaukia artėjantys 2026 - ieji.
Turėsime švęsti.

Ne visi rašysim sveikinimus. Nebus kam. Kai kas sugrįšim iš kitų atminties - lyg iš seno atviruko.
Kadaise per šventes tų atvirukų būdavo krūvos.
Rašydavom pusei pasaulio. Ir mums rašė.
Tai buvo toks gražus prieššventinis žaidimas.

Dabar man atvirukus atstoja Jūsų, brangieji, žinutės, komentarai, "laikai".
Ar galima nesidžiaugti tokiomis žinutėmis, kurios pravirkdo:
"Antanina, darome Jūsų draugų, sekėjų ir gerbėjų rato suvažiavimą. Kur nors prie Nemuno, Vytauto kalno papėdėje arba Jūsų krašte - prie Justino Marcinkevičiaus gimtinės tvoros".

"Antanina, kad žmonės darosi geresni - labai didelis ir Jūsų indėlis. Apsikabinus jaučiamės tvirtesni prieš visus vėjus".

"Jūs esate mums Dievo pasiūsta ir turite su mumis labai stiprų ryšį. Jūsų žodžiai virpina širdį, spaudžia ašarą. Tegul globoja Jus Dangus. Apsiverkiau".

Kai skaitau tokias žinutes ar komentarus - matau Jūsų veidus ir nusilenkiu į Jūsų pusę.
Tada man ir yra tikrosios šventės.
O ne milžiniški prekybos centrai su savo sintetine aplinka, dirbtine šviesa, kondicionuojamu oru, įkyria muzikėle ir reklaminiais "džinglais", išpardavimais, akcijom, nuolaidomis, eilėmis ir grūstimis.
Žinau, kad jų niekada nesiilgėsiu.
Ko vertos šventės, siūlančios triukšmingus, nuobodžius niekučius, išsiurbiančios jėgas, sveikatą ir pinigus.
Ko verti prekybcentriai, geras emocijas pakeičiantys į valandą netikro džiaugsmo?
Ką siūlo artėjantis šventinis šurmulys? Dar daugiau triukšmo. Dar daugiau numindytų kojų. Dar daugiau daiktų, dar daugiau išlaidų?
Juk ne daiktai mane daro laimingą, net jeigu jie būtų ir labai kokybiški ar ilgaamžiai.
Yra žmonių, kurie sustingsta išgirdę, kad į akropolius aš neužsuku metų metais.
Ir žinote kažkaip išgyvenu be "juodųjų penktadienių", be parduotuvių margumynų, be numindytu kojų.
Juk žmogaus laimė tikrai slypi ne TEN.
Juk tie prekybcentrių išpopuliarinti žmonių apgaudinėjimo mitai buvo kuriami ilgus metus, tokius pinigų išviliojimo mitus žmonių galvose kuria ištisi institutai už didelius biudžetus.

O juk reikia tik šiek tiek kritiškiau mąstyti ir išsyk suvoki: nei išpardavimai, nei daiktai, nei pilnos spintos dr niekam nesuteikė tikros laimės. Niekam.
Gyvenimas vienu metu - po namų gaisro - man dovanojo naują pirkimų ignoravimo etapą.
Žinau, jau niekada negrįšiu ten, iš kur visada grįždavau pavargusi.
Kažkodėl iš miško ar nuo Nemuno pakrantės grįžtu pailsėjusi, nors nueinu tiek pat kilometrų, kiek ir prekybcentriuose.
Tik eidama mišku ar upės promenada kvėpuoju pilna krūtine, gėriuosi pasauliu ir mėgaujuosi gyvenimu, o akropoliuose tik padedu sveikatą.
Eidama per parduotuvę kažkodėl nepamenu jausmo apie pilną džiaugsmo krūtinę ir malonumą gyventi.

Gal šis sunkmečio laikotarpis daugeliui ir kitų žmonių padės pamatyti dirbtinai stimuliuojamus perteklinio vartojimo poreikius.
Gal išmokys gyventi neaukojant savo laiko ir energijos, "šlifuojant" grindis tuštybės promenadose.
Gal vis daugiau žmonių aiškiai ir konkrečiau pradės jausti, kas iš tikrųjų naudinga ir malonu jų kūnui, protui, širdžiai ir sielai.
Kažkuri mano kūno dalis vis dar tiki, kad žmonija atsipeikės iš buko vartojimo, iš aklo eksploatavimo ir visiško susinaikinimo - į saiką, kūrybą, bendrystę ir gyvenimą.
Ir tai būtų tikras kalėdinis stebuklas.