Bet štai susiduri konkrečiai, iš arti su kokiu sėkmingu niekšu ir netikėtai pamatai, koks jis išsilavinęs, protingas, dažnai netgi įdomus, tiesiog sąmoningai netramdantis savo tamsių instinktų, kuriuos ir tu juk turi. Kartais labai tikrai gyvenantis šiame plokščio egoizmo pasaulėlyje ir jame besielgiantis nuoširdžiai.

Ir kartais, susiduręs su neteisingumo nuskriaustais ir atstumtaisiais, kurie sukuria savo darbu viską ir kurių niekas negirdi, kurie niekam nerūpi ir kuriuos reikia ginti nuo šio pasaulio plėšrūnų, nustebęs pamatai, kokie jie buki, sukti ir primityvūs, kokie vergai, mylintys savo grandines, pavydūs ir išduodantys. Ir kaip jiems patinka gero norintiems šaukti "Ant kryžiaus jį!", o po to suklaupus jam melstis.

Jūs net neįsivaizduojat, kiek pasisukęs porą metų "opozicijos pasaulyje" sutikau durnių, pasipūtėlių, tuščių, save įsimylėjusių "autoritetų" ir melo. Kiek čia daug netikrų pranašų, pasislėpusių po ėriukų kailiais, parsiduodančių dėl savo palikuonių ir moters. Kiek susireikšminusių vidutinybių, kiek ambicijų ir banalybės po vėliavomis. Ir kiek čia paprastų žmonių numirusios vilties.

Jokių revoliucijų nebebus, žmonės, nes nebėra kam jų daryti. Beveik niekas tikrų permainų nenori ir nelaukia, nes tam juk reikėtų paaukoti bent centą ar valandą darbo. Mes geriau žiūrėsim su bokalais teliką ir sakysim, kad jūs ne taip darot, kaip reikia, ar ne?

Ar tai reiškia, kad viskas baigta? Toli gražu ne. Tiesiog reikia atsikratyti pagaliau tų idiotiškų iliuzijų ir dūmų. Priimti pasaulį, savo valstybę, žmones ir save pačius tokius, kokie esam. Žaisti su tokiomis kortomis, kokias gyvenimas mums išdalino. Ir nesitikėti stebuklo, čia ne vaikystės pasaka.

Viskas dar galima. Tiesiog supraskim, kad valstybės pokyčiai yra viso gyvenimo darbas, o ne momentinis atsitikimas. Didžiausia bėda ne ta, kad nėra žmonių, kurie pradeda. Didžiausia nelaimė ta, kad tais, kurie tikrai nori pradėti, niekas nebetiki.