Aš praradau jėgą. Viena vertus, aktyviai ją kaupiau, nes žinojau daugybę energetinių technikų ir pagrindinių energijos dėsnių esmę. Tačiau tai nebuvau aš. Viduje praradau jėgą, kuri lydėjo mane nuo pat gimimo.

Taip ilgai ir atkakliai dirbau su savo ego, laikydama jį dvasingumo priešu, kad per kelerius metus praradau visas savo ambicijas, savivertę ir tikėjimą savimi. Kai prisikasi iki pat savo centro, pamatai daugybę neigiamų savybių, ir tavo gyvenimas virsta nesibaigiančiu apsivalymu. Ima atrodyti, kad dar iki kažko ar kažkieno nepriaugai, kad vis dar esi dėmėtas tarsi boružė.

Tačiau tiesa ta, kad nėra jokios nuolatinės, stabilios viršūnės, kurią pasiekęs daugiau niekada nesusitepi. Nėra absoliutaus tyrumo. Nereikia stengtis atrodyti nepriekaištingam, jei jūsų viduje kunkuliuoja pačios įvairiausios energijos. Nereikia savęs poliruoti iki saldaus, dirbtinio blizgesio.

Mes visi skirtingi. Vienas iš mūsų – mielas, baltas, pūkuotas laimės kamuolėlis, nešantis šviesą, o kitas – plėšrūnas apdraskytu kailiu ir iki kraujo nutrintomis letenomis, kovotojas už teisingumą.

Kiekvienas turime savo užduotis.

Kartais nešti savyje dvi energijas, kurių viena yra griovimo energija, – taip pat gali būti šviesos dalis. Be griovimo jėgos jūsų iliuzijos būtų labai tvirtos ir negalėtumėte užbaigti to, kas sena.

Kai kuriems iš mūsų tenka atlikti „nešvarų“, nelabai malonų darbą. Kai kuriems tenka nuolat perdirbti svetimas neigiamas energijas, ištirpdyti jas savyje. Be aštraus žodžio kartais nebūtų ir pabudimo iš saldaus, rausvo kūdikio sapno.

Ir kiekvienas jūsų žingsnis dvasingumo kelyje turėtų artinti jus ne prie iliuzinio tyrumo, o prie savo pačių sielos centro.

Tik taip susigrąžinsite jėgą, kuri jums buvo duota nuo gimimo, ir išmoksite ją valdyti.

Tik taip netapsite kažkuo kitu ir būsite arčiau trokštamos šviesos nei tada, kai atkakliai stengėtės tik atrodyti šviesūs.