Supratau, kad baigėsi darbo savaitė.

Virtuvėje kvepėjo kava. Ant stalo du puodeliai, bet mano buvo be cukraus. Čia toks mongolų totorių keršto būdas – jei susipykstam rimtai, įdeda per daug cukraus. Jei labai rimtai – visai nededa.
O jeigu įdeda tiek, kiek reikia, vadinasi, kažką padariau, tik dar nežinau ką. Paklausiau, kur cukrus.

– Ten, kur visada.
– Kur?
– Jei dvidešimt metų nežinai, kur mūsų namuose cukrus, tai gal jau laikas susimąstyt?

Susimąsčiau – bet tikrai nežinau. Užtat žinau, kur atsarginiai automobilio rakteliai, nors automobilį jau pakeitėm du kartus.

Įsijungiau televizorių. Ten vienas labai susirūpinęs žmogus aiškino, kad Lietuvai gresia pavojus.

– Girdi? – sakau jai. – Pavojus!
– Tau irgi, – sako. – Jei tuoj neišneši šiukšlių.

Pasakiau, kad dabar ne laikas šiukšlėms, nes pasaulyje vyksta istoriniai procesai.

– Tai išnešk istoriškai.

Išnešiau. Su šlepetėm. Lauke buvo šalta, todėl istorinis procesas truko neilgai.

Grįžęs radau ją žiūrinčią kažkokį serialą. Ten moteris verkė, vyras aiškinosi, o dar viena moteris stovėjo už durų ir klausėsi.

– Ką čia žiūri?
– Gyvenimą.
– Tai kad ten visi durniai.
– Užtat tikroviška.

Norėjau pasakyti, kad gyvenime taip nebūna, bet prisiminiau vakarykštį ginčą dėl Ukrainos ir nutylėjau.

Paskui ji pasakė, kad reikia važiuoti į parduotuvę.

– Ko?
– Maisto.
– Tai juk vakar pirkome.
– Vakar pirkome vakar dienai. Šiandien reikia šiandienai.

Tai labai pažangus ekonomikos modelis. Valstybė irgi kasmet skolinasi naujam biudžetui, nors pernykščio dar neišleido. Tik skirtumas tas, kad mūsų šeimoje skolinasi ji, o grąžinu aš.

Parduotuvėje vaikščiojom tarp lentynų, o aš stumdžiau vežimėlį. Tai tradicinis funkcijų pasidalijimas – ji priima strateginius sprendimus, aš atsakingas už logistiką ir finansavimą.

Prie pieno produktų kilo konfliktas.

– Imk grietinę.

Paėmiau.

– Ne tą.

Padėjau. Paėmiau kitą.

– Irgi ne tą.
– Tai kurią?
– Tą, kurią visada imam.

Pasižiūrėjau į lentyną. Ten buvo keturiasdešimt septynios grietinės rūšys. Visos baltos. Visos su karvėmis arba be karvių.

– Kurią visada imam?
– Tu išvis kada nors ką nors pastebi?

Pastebiu – jau pastebėjau, kada geriau patylėti.

Prie kasos staiga prisiminė, kad reikia sviesto.

– Nueik paimk.
– Kokio?
– Normalaus.

Nuėjau. Radau dvidešimt tris nenormalius ir vieną akcijinį. Paėmiau akcijinį. Grįžęs sužinojau, kad jis nenormalus. Važiuojant namo pasakiau, kad mūsų šeimoje nėra demokratijos.

– Yra, – atsakė. – Tik tu visada pralaimi rinkimus.
– Nes rinkimų komisija sukčių gauja.
– Užtat rinkėjai patenkinti.

Norėjau ginčytis, bet ji buvo už vairo. O žmogus, kuris sėdi keleivio vietoje, neturėtų kritikuoti valdžios, kai važiuojama plius dvidešimt virš taisyklių.

Namuose pradėjom dėti pirkinius į šaldytuvą.

– Kodėl padėjai sūrį prie mėsos?
– O kur reikia?
– Prie sūrio.
– O kur sūris?
– Ten, kur visada.

Na va, vėl tas pats. Mūsų namuose yra slapta vietų sistema, kurią žino tik ji. Gyvenu kaip užsienio žvalgybininkas priešiškoje teritorijoje. Kiekvieną dieną bandau nustatyti, kur yra druska ir šiukšlių maišai. O ji kasdien pakeičia dislokaciją.

Vakare sugulėm prie televizoriaus. Aišku, rodė politikus.

– Žiūrėk, – sakau, – vėl tie patys.
– O tu norėtum kitų?
– Norėčiau protingų.
– Tai išjunk televizorių ir pažiūrėk į mane.

Pažiūrėjau. Ji šypsojosi. Ir aš nusišypsojau. Paskui ji paklausė:

– O tu mane dar myli?
– Myliu.
– Labiau negu Ukrainą?

Pagalvojau – čia jau tiksliai provokacija. Jeigu pasakysiu, kad labiau, būsiu išdavikas, jei mažiau, nakvosiu be antklodės.

– Vienodai, – atsakiau diplomatiškai.
– Tai eik ir miegok su ta savo Ukraina.

Vėl nusisuko. Aš irgi nusisukau. Po penkių minučių ji paklausė:

– Tu miegi?
– Miegu.
– Tai kodėl atsakai?
– Sapnuoju.
– Ką?
– Tave.
– Ir ką aš ten darau?
– Myli mane.

Ji patylėjo.

– Durneli tu mano.

Ir atsisuko.