Nežinai ko ir žinai, kad niekas nepasikeis, bus tas pats stalas, tie patys balsai, tie patys klausimai, į kuriuos niekas nelaukia atsakymų. Kažkas pasakys, kad metai greitai praėjo, prisiminsit, kokios žiemos būdavo anksčiau. Paskui visi valgysit, kalbėsit vienu metu, ir ateis tas keistas vakaro tarpas, kai jau viskas pasakyta, nors nieko nebuvo pasakyta.

Tu irgi ką nors pasakysi, kaip visada pradedant vakarą, seniau bandydavai net paaiškinti. Nors niekas nežino, kad tau skauda ne ten, kur kiti mano ir nepyksti, nors kartais kalbi piktai. Bandysi apie tai, ko negalima sutvarkyti, pamiršti ar atidėti pirmadieniui. Nors nori ne atsakymų, o kad kas nors išbūtų su kartu iki sakinio pabaigos.

Bet tavęs nesiklausys, ne todėl, kad negirdi. Girdi puikiausiai, net atsimena atskirus žodžius, kuriuos vėliau pakartos, ir jau po pirmųjų žodžių žino, ką atsakys. Laukia savo eilės kalbėti, kartais linkčioja, kartais žiūri į akis, kartais net paliečia ranką. Ir matai, kaip tavo žodžiai dar nepasiekę kito žmogaus jau tampa nereikalingi.

Tada pradedat trumpinti sakinius, po to mintis, paskui – save. Ir vieną dieną pastebi, kad visai neblogai išmokom gyventi. Žinot, kada reikia nusišypsoti, kada patylėti, kokių temų neliesti. Išmokot pritarti tam, kuo netiki ir jau nebesiginčyti dėl to, kas tau svarbu. Galima visą vakarą būti tarp žmonių ir niekam nesutrukdyti savo buvimu.

Kadaise Kalėdų laukdavai taip, kad net skaudėdavo. Ne dovanų, tiksliau – ir dovanų, žinoma, bet labiausiai kažko, kas turėjo atsitikti. Namuose būdavo kita šviesa, mama virtuvėje kažką maišydavo, krosnyje traškėdavo malkos, ant palangės gulėdavo iš lauko parsinešta pirštinė, dar kvepianti sniegu.
Už lango tamsoje baltuodavo takas ir atrodydavo, kad kažkur, už tos tamsos, jau ateina kažkas gero. Niekas nepaaiškindavo, kas, ir nereikėjo, tai dabar viską gali paaiškinti. Kodėl žmonės tokie, kodėl pasaulis kitoks, kodėl niekas nesikeičia. Turi savo nuomonę apie beveik viską, kartais net teisingą, tik to jausmo neliko.

O gal jis niekur nedingo. Gal tik užverstas visais tais metais, kai mokėtės būti protingais, supratingais, kantriais? Kai vis dažniau sakydavai „nieko tokio“, nors būdavo labai tokio ir nustojai laukti, kad tave supras, ir pats pradėjai kalbėti taip, kad niekam nereikėtų suprasti.

Mes visi kažkaip pasidavėm. Be mūšio, be kapituliacijos, be baltų vėliavų, tiesiog po truputį, kiekvienas savo mažam gyvenime. Susitaikėm su tuo, kas mus žeidžia, prisitaikėm prie to, kas žemina, išmokom vadinti ramybe tai, kas iš tikrųjų yra nuovargis. Susikūrėm mažas saugias vietas, kur niekas nieko nebeklausia. Ir saugom jas net vienas nuo kito.

Kartais pagalvoju, kad baisiausia yra ne tai, jog žmonės vieni kitų nesupranta. To jau nebenori ir tu beveik toks pat. Štai sėdi vakare prie lango, kambaryje šilta, ant stalo puodelis su seniai atšalusia arbata. Televizorius kažką kalba apie artėjančias šventes. Lietus slysta stiklu ir iškreipia priešais esančio namo langus.
Viename kažkas užtraukia užuolaidą, kitame užgęsta šviesa. Ir staiga išgirsti, kaip kitame kambario gale kažkas tyliai atsidūsta. Atsigręši – štai tavo gyvenimo žmogus sėdi po lempa. Su tais pačiais namų drabužiais, kuriuos matei šimtus kartų. Pasitaiso plaukus, kažko ieško ant stalo, paskui trumpam sustoja, lyg būtų pamiršusi, ko ieškojo.

Ir tada ją pamatai. Nežinau, kaip kitaip pasakyti, juk visą laiką matei – rytais, vakarais, skubančią, pavargusią, besijuokiančią, supykusią. Žinojai jos įpročius, nuotaikas, net tai, ką pasakys po minutės. Kartais iš anksto atsakydavai į dar neužduotą klausimą, bet dabar matai kažkokį visai kitą žmogų.

Matau, kaip ji sėdi viena savo gyvenime. Kaip ir tu su viskuo, ko man niekada nepasakė. Su savo vaikyste, kurios nematei, su savo baimėmis, kurių nesupratai, su visais mažais nusivylimais, kuriuos išmoko paslėpti taip pat gerai, kaip tu savuosius. Ir supranti, kad ji irgi kažko laukia. Ir gal visai ne Kalėdų.

Mums reikia, kad kas nors pagaliau paklaustų ir išklausytų. Gal nors vieną vakarą nereikėtų būti stipriems, teisingiems, supratingiems. Kad pamatytų mus tokiais, kokie buvom dar prieš susitinkant, kai mūsų gyvenime viskas buvo priešakyje. Kiek metų gyvenat šalia? Kiek kartų praėjai pro kitą, nė karto iš tikrųjų nepamatęs?

Ji pakelia akis. – Kas yra? – klausia. – Nieko. Ir vos nepasakai to įprasto „nieko tokio“, bet atsistoji, prieini ir atsisėdi šalia. – Kas nors atsitiko? – Nežinau. Ir tai pirmas tikras atsakymas per labai ilgą laiką. Kurį laiką tylėsit, tada ji uždės savo ranką ant tavosios taip paprastai, tarsi tai būtų savaime suprantama.
Už lango vis dar lyja ir niekas nepasikeitė. Rytoj reikės keltis, važiuoti, dirbti, kalbėtis su žmonėmis, kurie nesiklauso. Aš irgi vėl ko nors neišgirsiu. Vėl būsime pavargę, susierzinę, neteisūs, vėl kartais vienas kitą įskaudinsime. Bet dabar žiūriu į jos gražią ranką, į mažas raukšleles ties pirštų galiukais, į vos pastebimą randelį, į odą, kurią pažįstu ir kurios niekada taip nemačiau.

Ir staiga vėl prisimenu tą vaikystės vakarą. Tamsų langą, sniegą ant tako, mamos žingsnius virtuvėje. Tą nepaaiškinamą tikrumą, kad kažkas didelis ir geras jau yra pakeliui. Ji atsistoja, nueina į virtuvę. Girdžiu tekant vandenį, skambtelint puodelį. Grįžta su karšta arbata.

– Visai atšalai, – sako. Tik dabar pastebiu ant kelių pledą, nepajutau, kada mane užklojo. Norėčiau pasakyti, kažką paprasto, ką kadaise mokėjau ir pamiršau. Atsisėda šalia ir tylim. Girdžiu dar ne elektroninį, senąjį mūsų laikrodį, jos kvėpavimą, kažkur vamzdžiais tekantį vandenį.
Prisimenu, kiek kartų laukiau, kad kas nors ateitų ir viską pakeistų. Kaip laukiau, kad vėl būčiau tas, kuris stovėjo prie tamsaus vaikystės lango ir tikėjo, jog kažkas gero jau yra beveik čia. O juk iš tikrųjų visą gyvenimą laukiau savęs. – Apie ką galvoji? – paklausia. Paprastai atsakyčiau „apie nieką“, bet dabar imu kalbėti. Iki Kalėdų dar daug laiko.