Tai gyva būtybė, kuriai ant tavęs nusišvilpt, o tau ne, tau niekada ne, kada staiga už kopų išsiskleidžia, apkabina, įtraukia ir tampi dalele kito, didelio ir amžino, kur dugne kuršių laivai ir skeletai, kur tavo vaikų mažos kojelės ant smėlio ir jų šuniukas, kur ta naktis, kai kranto šviesos buvo toli, vanduo skalavo mūsų kojas, kai tavo burnos dangus buvo švelnus ir bedugnis, aš vis sugrįžtu ir sugrįžtu, mes vis labiau esam sugrįžimai, ir nebijau, kada pasaulis sutems - aš sugrįšiu, ir jūs visi sugrįšit, ir vėl susėsit su visais už stalo, bet rytoj vėl bus diena, dar viena ir nepakartojama, kurios nepastebėsim, ir vėl negirdėsim ir nematysim vienas kito.

Tai mūsų prakeikimas ir kitaip negali būti, bet dabar nieko daugiau nėra, tik buvimas, tik ta Baltija, marios ir mes, dar esam ir dar gera būti, nors niekas tavęs neprisimins, Dieve, kiek tokių mes patys neprisimenam, nors jie buvo ir taip pat mylėjo, ir galvojo naktimis, negi nejuntat, kad artėja, kad ateina ko laukėm ir norėjom, ir visa tai praeis, bus tik rytojus, kai atsikelsim ir neprisiminsim savęs, viskas yra dabar, didysis dabar, kai rašai ir kiti sekundei tave pajunta ir apkabina, kaip šitie vandenys, ir po slenkančiu dangaus skliautu ateina laikas, apie kurį buvo pasakyta, mes suprasim, mes viską suprasim po laiko, o dabar nieko nėra.

Tik jūra, kurią rytoj paliksiu kaip moterį, pas kurią norisi sugrįžti, tik tamsa ir ekranas, kuris užges, mes esam ekranai ir viskas bus rytoj, amžinam rytoj, kai nueisiu nuo to griaudžiančio vandens, į kurio bangas mano mažas šuniukas, paniškai bijojęs vandens, šoko manęs gelbėti, mes išgelbėsim vienas kitą, o rytoj bus kita diena ir gyvenimas, ir kitas laikas ir kita šalis, bet mes išgelbėsim vienas kitą, net jeigu tai ir neįmanoma, bet rytoj, viskas, Algiuk, rytoj, kada medžiai vėl lėks atgal ir sugrįši į netikrą realybę, o dabar yra tikrumas, dabar viskas yra, ir tamsoj bangos dūžta į krantą, pabaigos nėra, nors viskas yra pabaiga, mes amžini, mes vėl susitiksim ir susėsim visi už stalo, ir viskas bus kaip buvo.