Tarnas, pasakęs, kad šeimininkas klysta, netrukus netekdavo darbo. Draugas, perspėjęs apie blogą sprendimą, daugiau nebebūdavo kviečiamas į namus. Verslo partneris, suabejojęs Rahimo išmintimi, tapdavo buvusiu partneriu.

Ilgainiui Rahimo gyvenimas tapo labai malonus. Visi aplinkui su juo sutiko:

– Puikus sprendimas, šeimininke.

– Jūs visiškai teisus.

– Niekas Samarkande neišmano prekybos geriau už jus.

Vieną dieną į jo krautuvę užėjo senas keliautojas.

– Ką nešiojiesi krepšyje? – paklausė Rahimas.

– Brangiausią dalyką pasaulyje.

Pirklys liepė parodyti. Senis atidarė krepšį. Jis buvo tuščias.

– Aš parduodu tylą, – paaiškino keliautojas.

Rahimas nusijuokė.

– Tylos aplink mane ir taip pakanka.

Senis pažvelgė jam į akis.

– Ne. Tu nusipirkai ne tylą. Tu nusipirkai žmones, kurie bijo kalbėti.

Ir išėjo, daugiau ne prataręs nei vieno žodžio.

Po kelerių metų vieną Rahimo karavaną apiplėšė, kitą pražudė smėlio audra, o paskutinius pinigus jis investavo į prekes, kurių niekam nebereikėjo.

Prieš kiekvieną nelaimę kažkas iš jo žmonių žinojo apie pavojų: vienas girdėjo apie plėšikus, kitas – apie artėjančią audrą, o trečias matė krintančias kainas. Tačiau visi tylėjo.

Jie jau buvo išmokę pagrindinę Rahimo namų taisyklę: šeimininkui reikia sakyti ne tai, kas tiesa, o tai, ką jis nori girdėti.

Po daugelio metų nuskurdęs Rahimas vėl sutiko senąjį keliautoją.

– Dabar supratau, ką tu tada pardavinėjai, – tarė jis.

– Aš nieko nepardavinėjau, – atsakė senis. – Aš tave perspėjau.

– Ir kiek kainavo tavo perspėjimas?

Senis nusišypsojo:

– Tą dieną – nieko. Šiandien matau, kad sumokėjai viskuo.

Kartais aplink mus pasidaro tylu ne todėl, kad pagaliau tapome teisūs. Tuomet tiesiog nebelieka žmonių, kurie dar drįsta pasakyti, kad klystame.
Todėl bijoti reikėtų ne tų, kurie mums prieštarauja: kur kas pavojingesni tie, kurie visada su mumis sutinka.

Gero jums pirmojo spalio savaitgalio!