Mes iš tiesų kuriame daugiau, nei kartais manome

Įsivaizduokime žmogų, kuris giliai viduje įsitikinęs, kad nėra vertas meilės. Tikėtina, jog šis įsitikinimas vienaip ar kitaip atsispindės jo santykiuose. Jis gali ilgiau pasilikti ten, kur su juo elgiamasi nepagarbiai, bijoti nustatyti ribas arba nuolat rinktis emociškai nepasiekiamus žmones. Ne todėl, kad Visata jam specialiai siunčia blogus partnerius, o todėl, kad vidiniai įsitikinimai veikia tai, ką pastebime, ką toleruojame ir kokius sprendimus priimame.

Panašiai gali veikti įsitikinimai apie pinigus, darbą ar savo gebėjimus. Jeigu žmogus įsitikinęs, kad jam niekada nepasiseks, jis gali nepastebėti galimybės, nedrįsti paprašyti didesnio atlygio ar pasitraukti po pirmos nesėkmės. Taigi mūsų vidinis pasaulis iš tiesų keičia nemažą dalį išorinės tikrovės – pirmiausia per mūsų elgesį ir pasirinkimus.

Tačiau gyvenimas nėra vien mūsų minčių veidrodis

Problema prasideda tada, kai šį principą paverčiame absoliučiu. Žmogus suserga – vadinasi, „pats pritraukė“. Jį palieka partneris – „pats sukūrė tokią tikrovę“. Neteko darbo – „buvo trūkumo būsenoje“. Pateko į nelaimę – „reikia pagalvoti, kokiomis mintimis ją prisišaukė“.

Toks pasaulio aiškinimas suteikia visiškos kontrolės iliuziją: jeigu viską sukuriu aš, vadinasi, teisingai mąstydamas galiu apsisaugoti nuo visko. Tačiau gyvenime egzistuoja kitų žmonių pasirinkimai, biologija, ekonomika, gamta, socialinės aplinkybės ir atsitiktinumai. Gyvename ne uždarose asmeninėse visatose, o pasaulyje, kuriame mūsų sprendimai nuolat susiduria su kitų žmonių sprendimais ir nuo mūsų nepriklausančiomis aplinkybėmis.

„Kuo aš tai pritraukiau?“ ne visada yra geriausias klausimas

Kai nutinka kažkas skaudaus, saviugda besidomintis žmogus kartais pirmiausia atsigręžia į save: kokia mano mintis tai sukūrė, kokią pamoką man siunčia gyvenimas, ką padariau ne taip?

Kartais tokie klausimai naudingi. Jeigu jau penktą kartą pasirenkame panašų partnerį, nuolat leidžiame peržengti savo ribas arba vis iš naujo atsiduriame labai panašiose situacijose, verta pažvelgti į savo elgesio modelius. Tačiau ne kiekviena skaudi patirtis įrodo pasąmoningą „pritraukimą“. Kartais susiduriame su kito žmogaus pasirinkimu, netektimi, liga ar aplinkybėmis, kurių negalėjome kontroliuoti.

Tokiu metu klausimas „kuo aš tai pritraukiau?“ gali užkrauti dar vieną naštą – kaltę. Daug naudingiau klausti ne „kodėl aš tai sau sukūriau?“, o „ką šioje situacijoje galiu padaryti dabar?“

Atsakomybė ir kaltė nėra tas pats

Čia slypi vienas svarbiausių skirtumų. Kaltė klausia: „Ką aš padariau, kad to nusipelniau?“ Atsakomybė klausia: „Ką renkuosi daryti toliau?“

Galbūt nepasirinkote to, kas įvyko, tačiau galite rinktis savo kitą žingsnį. Negalėjote kontroliuoti kito žmogaus sprendimo jus palikti, tačiau galite spręsti, kaip rūpinsitės savimi po išsiskyrimo. Negalite pakeisti praeities, tačiau galite spręsti, kiek ilgai leisite jai valdyti jūsų dabartį.

Tai nėra tokia svaiginanti idėja kaip „aš kuriu absoliučiai viską“, tačiau joje yra daug tikros galios.

O kaip tuomet su „vibracijomis“?

Dvasinėje literatūroje dažnai kalbama apie žmogaus vibraciją, energiją ar dažnį, kuris neva pritraukia atitinkamus įvykius. Kaip dvasinė metafora ši mintis gali būti prasminga: žmogus, gyvenantis nuolatinėje baimėje, pasaulį matys ir jame veiks kitaip nei žmogus, jaučiantis daugiau vidinio saugumo. Mūsų būsena veikia balso toną, kūno kalbą, reakcijas, sprendimus, žmones, prie kurių artėjame, ir galimybes, kurias išdrįstame priimti.

Tačiau teiginys, kad tam tikra energetinė „vibracija“ tiesiogiai pritraukia konkrečius išorinius įvykius, nėra moksliškai nustatytas dėsnis. Galbūt mums net nereikia to įrodyti. Pakanka suprasti, kad mūsų vidinė būsena keičia tai, kaip gyvename, o per tai gali keisti ir daugelį mūsų gyvenimo rezultatų.

Nebijokite „blogų“ minčių

Tikėjimas, kad kiekviena mintis kažką pritraukia, gali sukurti dar vienus spąstus. Žmogus pradeda bijoti pykti, liūdėti ar nerimauti, nes mano, kad taip siunčia Visatai netinkamą signalą ir gali „materializuoti“ dar daugiau problemų.

Tačiau liūdesys po netekties, pyktis dėl neteisybės ar baimė neapibrėžtoje situacijoje yra natūralios žmogaus emocijos. Jos savaime nereiškia, kad kuriame sau blogą ateitį. Kartais sveikiausia yra ne skubiai „pakelti vibraciją“, o leisti sau išjausti tai, kas vyksta.

Tikras vidinis darbas prasideda ne tada, kai išmokstame galvoti vien gražias mintis, bet tada, kai nustojame bijoti savo vidinio pasaulio.

Ne viskas privalo būti „pamoka“

Dažnai sakoma, kad kiekvienas žmogus ir kiekvienas įvykis ateina mūsų kažko išmokyti. Toks požiūris gali padėti rasti prasmę sunkioje patirtyje. Skaudus santykis gali išmokyti brėžti ribas, nesėkmė – pakeisti kryptį, o netektis – kitaip pažvelgti į tai, kas iš tiesų svarbu.

Tačiau nebūtina tikėti, kad kiekviena nelaimė buvo specialiai „atsiųsta“ mūsų augimui. Kartais prasmė nėra paslėpta pačiame įvykyje – ją sukuriame mes vėliau. Tai leidžia augti iš savo patirties nepriverčiant savęs manyti, kad kiekviena kančia buvo būtina ar kažkieno suplanuota mūsų labui.

Galbūt tikroji kūrėjo galia yra kitokia

Gal gyvenimo kūrimas nėra gebėjimas kontroliuoti kiekvieną įvykį. Gal mūsų tikroji galia slypi gebėjime sąmoningiau rinktis tai, kam skiriame dėmesį, kuo tikime apie save, kokias ribas nustatome, kokius žmones įsileidžiame į savo gyvenimą ir ką darome tada, kai gyvenimas nesiklosto pagal planą.

Mūsų mintys ir vidinė būsena yra svarbios, tačiau jos netampa mažiau reikšmingos vien todėl, kad pripažįstame ir tai, ko negalime kontroliuoti. Galbūt brandžiausia kūrėjo pozicija yra ne sakyti „aš pritraukiau viską, kas man nutiko“, o suvokti: „Ne viską, kas ateina į mano gyvenimą, pasirenku aš. Tačiau galiu rinktis, ką su tuo darysiu.“

Ir kartais būtent nuo šio pasirinkimo prasideda didžiausi gyvenimo pokyčiai.