Dar galima dienai sugrįžti į gimtinę. Ten būni vienas kur užaugai, kur kiekvienas kiemas turi atmintį, istoriją ir savo vietą tavo gyvenime. Ir vaikštai kaip po muziejų vienas kartu su savo buvusiuoju aš. Dar kažkur yra keli žmonės, kurie tave atsimena. O štai ir tas beržas, po kuriuo per šimtadienį sėdėjom prie laužo ir kakaro gurkšnis degino gerklę. Ir atsibudom rytą dviese apsikabinę.
Čia pajunti tuos, kurie buvo ir kuriais esi dabar. Supranti, kad būsi su tais, kurie bus, ir tavo vaikų vaikai jau ateina ir sustoja aplink. Ir žinai, kad kitaip nebus, esam verti to kas yra. Kas tau skirta – dovana, kurios kitos irgi nebus. Viskas tik kartą, kaip ši besibaigianti rugpjūčio diena su kregždėmis virš kiemo, viskas tavyje ir priklauso tik nuo tavęs. Tikra būna kai išdrįsti būti kuo nori ir kuo esi – atsikeli ir eini toliau, kur ėjęs. Beprasmybė tik dūmai.

Niekada nebuvo kitaip, pasaulis visada baigdavosi. Kiekvienai kartai savaip – vieniems po maro, kitiems po karo, dar kitiems po imperijų griūties. Miestai paversti Mėnulio peizažais, lavonų tvaikas, dieną naktį prievartaujamos išlikę moterys. Atrodydavo viskas, daugiau nieko nebus. O kitą rytą kažkas vis tiek pakurdavo krosnį, išvesdavo karvę į ganyklą, vaikas pirmą sykį parašydavo savo vardą. O senas žmogus atsisėsdavo prieš saulę pasišildyti.

Gyvenimas neturi pareigos pateisinti mūsų vilčių. Ir mes neturime teisės atsisakyti gyvenimo vien todėl, kad jis netapo toks, kokio laukėme. Gali pykti ant laiko, žmonių, savęs, gali iki užkimimo aiškinti, kas kaltas. Keičiasi valstybės, vėliavos, valdžios ir mada. Bet niekas nepakeis nė vieno tavo apsisprendimo ir saulėlydžio, nė vieno medžio, nė vienos mylinčio žmogaus rankos ant tavo peties.

Nuvalkiotas tas žodis laimė ir ji beveik nesikeičia. Vis dar telpa į vakaro tylą, į šuns atsidusimą prie kojų, į vaikų juoką už lango, į moters balsą iš kito kambario: „Ar ilgai dar būsi lauke, ateik pas mus". Gal todėl nereikia gelbėti pasaulio, kuris niekada nebuvo mūsų, užtenka neišduoti savojo. Tos mažos Žemės, kurioje dar moki mylėti, gėdytis, atleisti, pasakyti tiesą ir nebijai likti vienas. Visa kita – triukšmas, nes galiausiai tampi tuo, ką paliksi kitų atmintyje.

O rytoj vėl bus karšta, vėl kvykaus žuvėdros. Vėl kažkur sprogs sviediniai, kažkur gims vaikas, kas nors pirmą kartą įsimylės, kažkas paskutinį kartą užmerks akis. Ir tarp viso to gyvensi tą savo vienintelį kartą. Ir galų gale suprasi, kad visas šis ir žmonių, ir tavo pasaulis yra muziejus. Eksponatai – ne daiktai, o mūsų meilės ir baimės, klaidos ir ištikimybės. Ir vieną dieną tapsi atminties eksponatu. Belieka pasirūpinti, kad būtų verta prisiminti.