Kai man bus 90, kai kambary pamesiu šlepetes, kai sriuboje pasimerksiu ir trupinsiu duoną, aš vis dar megsiu Tau ilgą šaliką, ilgai ilgai žiūrėsiu į dangų, nors viskas, kas buvo moteriška, brangu ir miela, bus jau seniai išbarstyta, kai bus jau tas pats - prabusiu aš ar neprabusiu, - iš viso to gyvenimo paveikslo atsargiai aš išsirinksiu tavąjį - ir Tau nusišypsosiu…

JIS:

kai man bus 90,aš po kambarį ieškosiu Tavo pamestų šlepečių, šnabždėsiu, kaip sunku susilenkti, kad visai nenoriu nešioti Tavo numegztų šalikų, o rytą, pabudęs, klausysiu Tavo kvėpavimo, šyptelėsiu ir tyliai Tave apkabinsiu.

Kai man bus 90, nuo Tavo veido aš švelniai nupūsiu laiko dulkes, pataisysiu žilą Tavo plaukų sruogą, ir paėmęs Tave už rankos išsiversiu pasivaikščioti po parką.

Ir mums visai nebaisu bus kartu IŠEITI, kai mums bus 90…

Juk žmogus sukurtas ne iš 90 procentų vandens, o iš 90 procentų meilės.

Žinok, manyje yra 90 procentų Tavęs…