Laimė turi daugybę spalvų, garsų, kvapų, prisilietimų, jutimų ir skonių.
Ji - lyg paukštė, skrenda ten, kur nori. Vejantis ją - ji išsprūsta iš rankų ir palieka tik kelias plunksneles atminčiai.
O būna, kai ji nutupia pati ir žmogaus neapleidžia.

Laimė - tai lietaus lašai ant mylimo žmogaus veido, delne tirpstanti snaigė, plaukus glostantis pajūrio vėjas.
Laimė - tai širdį apkabinančios rankos, šypsena ir jauki tyla dviese.
Laimė - tai lašelis meilės sielos vandenyne.
Laimė - kai visko gana.
Laimė - kai pasveikini rytą ir palydi vakarą.

Laimė - kai turi su kuo dalintis skausmą ir džiaugsmą.
Laimė - kai Tavęs kažkam reikia.
Laimė - kai gali džiuginti, drąsinti, sušildyti...
Laimė - kai vienuma yra ne vienatvė.
Laimė - kai atpažįsti save kito žmogaus sieloje.
Laimė - kai iki jos nieko netrūksta.

Tegul ji - laimė - Jus apkabina ir nepaleidžia iš rankų.
O skausmas ir liūdesys tegul išeina ir niekada negrįžta.
Tegul laimė apkabina Jus vėju, bučiuoja lietumi, šildo saule…
Tegul myli žmonių žvilgsniais, globoja baltasparniais angelais.
Tegul ji ateina nelauktai ir netikėtai. Tyliai, tyliai… pirštų galiukais.

Ir tegul džiugina savo blakstienų mirktelėjimu, gydo meile, aistringu bučiniu, gražiu žodžiu, sidabro ašara, mylimo žmogaus žvilgsniu, netikėtu skambučiu.
Tegul tiki, laukia ir teikia vilties.
Laimės, meilės ir šviesos, brangieji.
Juk daugiau nieko ir neįmanoma nei norėti, nei tikėtis.