Juk apkabinti taip lengva (aišku, jei tai neprisiverstinis elgesys, ar kažkokios naudos siekimas). Tad... nereikia būti uždaram, neprieinamam, šaltam. Tereikia tik apkabinti. Tokia tarpusavio meilė tik dar labiau sustiprina draugystę. Nesvarbu, kokia tai draugystė – vyro ir moters, sesės ir brolio, draugo ir kolegos ir t.t. ir pan. Esmė ta, kad sielų draugystę/bendrystę reikia puoselėti, gerbti ir suprasti. Suprasti, kad tai nėra taip jau elementaru... Visa tai reikia brandinti, kaip kad brandina gėlės laukuose savus žiedus... jie kartais nejučiom suglaudžia savo spalvotąsias ir ryškias „galveles“ (juk ir ten galima įžvelgti bendrystę, „žiedas prie žiedo“).

O žmogų... apkabini, ir apima toks jausmas tarytum apkabini visą pasaulį, kuris toks svarbus ir be galo reikšmingas. To atvirai visiems demonstruoti nėra būtina. Na, bet jei kas ir pamato, neverta to gėdytis ar „susinepatoginti“... Juk jausmai, ypač gražūs ir nuoširdūs – natūralus reiškinys. Ir... gera, sakyčiau, net puiki iniciatyva, užkrečianti aplinkinius taipogi vertinti ir branginti savo artimuosius. Pamatai, kaip kiti apsikabina, ir, žiūrėk, jau ir tavo rankos nori stipriai stipriai apkabinti mylimą žmogų. Juk geri pavyzdžiai užkrečia. Būkime tais pavyzdžiais vienas kitam. Tada galėsim sakyti : „Man tokia miela ir jauki ta artimų širdžių bei sielų draugija...“ ir ji sklinda, sušildo ir padeda nusiraminti, suvokti, kas yra kas. O yra tik teigiami dalykai, teigiamos ir pakylėtos emocijos, ir ta tarpusavio aura spinduliuoja gėrį. Jo kartais taip trūksta... Lyg ir nedrąsu pirmam apkabinti, lyg ir nepatogu, ką jie/jos pagalvos. O galvoti turim tik mes patys – kaip jaučiamės, kaip norim parodyti savo meilę, ko tikimės iš kitų. Tereikia žengti pirmą žingsnį...

Aš pakabinu Tave, nors ir mintimis, nors ir iš toli... o ką apkabinsi Tu? Paskubėk!