°C
      2019 12 08 Sekmadienis

      Aš pasiilgau tikrumo

      Nuotrauka: Asmeninio archyvo nuotrauka

      Autorius: Gerda Tamajevaitė
      2019-11-27 21:00:00

      Šiais laikais gyventi be nematomos kaukės po truputį tampa nebemadinga ir surasti nuoširdžiai bendraujantį žmogų tampa beveik misija neįmanoma. Aplink visur sklando melas, patyčios, pinigai, slaptos pažintys, išdavystė, pavydas, šlovės troškimas ir dar gausybė visokio mėšlo, kuris kartais jau baigia mane užsmaugti. Man gyvenant šitoje maišalynėje kyla klausimas: o kur dingo tikrumas? O kas yra tikra? Ar mane supantys žmonės yra atviri? Ar jų bendravimas su manimi nuoširdus ar tik iš reikalo? O kas, jei jie su manimi tik dėl to, kad aš jiems kažkuom naudinga ir patogi? Tokie klausimai mane verčia labai giliai susimąstyti ir neretai svarstydama aš suprantu, kad šių dienų pasaulyje tikrumo liko gal tik 15 % iš viso to 100 %, kuris buvo dar mūsų eros pradžioje. Šiuolaikinis pasaulis toks plastmasinis ir dirbtinis, kad net stebėdama žmones aš vis dažniau pastebiu to šlykščiai saldaus dirbtinumo apraiškas.

      Iš tiesų mes net su skirtingais žmonėmis bendraujame naudodami skirtingas kaukes. Su draugais mes linksmi, super-puper happy ir fancy, darbe mes valdingi arba priešingai, labai pasiduodantys vadovo įtakai, bendraudami su tiesioginiu vadovu dažniausiai saldžialiežuviai, savo bendravimu besistengiantys bet kokia kaina įtikti vadovui ir kalbėti tai, ką jis nori girdėti, su kolegomis - bandantys konfrontuoti ir išsiaiškinti, kieno gi vis dėlto tiesa... ir dar galėčiau vardinti daugybę gyvenimo momentų. Dėmesio, klausimas: tai kada mes būname tikri? Kada būname tokie, kokie esame iš tiesų? Be kaukių ir be jokių apsauginių šydų. Galbūt namuose, kai grįžtame po visų dienos darbų? Nee, namuose jūs būnate mamomis, tėčiais savo vaikams, seneliais, senelėmis savo anūkams, o juk su jais nepakalbėsi apie politiką ar apie tai, kaip diversifikuoti savo investicijas. Tad net ir namuose mes nebūname savimi, o taikomės prie situacijos, nes esame priversti tą daryti.


      Dažniausiai patys tikriausi yra vaikai nuo gimimo iki vienerių metų amžiaus. Jie tokie, kokie yra: nori valgyti - aiškiai tą pasako, nori miego - duoda apie suprasti. Ir viską jie daro aiškiai ir paprastai, be jokių užuolankų. Vėliau augdamas žmogus pastebi, kad, kaip sakoma tarp mūsų, lietuvių - „Nesisuksi - negyvensi” ir po truputį jo elgesyje išryškėja manipuliavimas savo tėvais ir kitais artimais žmonėmis. Kartais tėvai iš didelės meilės net nepastebi, kad jų vaikas itin protingas ir moka juos taip apsukti aplink pirštą ir taip skirtingai viską papasakoti, kad net patys jie lieka nustebinti. Dar vėliau jau užaugęs ir atsidūręs visuomenės mėsmalėje žmogus ima suprasti, kad be kaukės ir netikro bendravimo čia neapsiesi, nes tik pabandyk pradėti kalbėti apie tikrus dvasinius dalykus, tuojau būsi sutryptas it tas geltonas pienės žiedelis, kantriai mėginantis prasibrauti pro sunkias asfalto plytas aukštyn ir staiga netikėtai sutryptas didelio bato padu.

      Jei jūs manęs paklaustumėte, kodėl kalbu apie tikrumą? Kodėl bandau analizuoti tai, kas jau seniai šiame plastikiniame netikrame pasaulyje po truputį nyksta? Aš jums atsakyčiau labai trumpai ir paprastai: dabar tas laikas, kai aš jaučiu, jog reikia ieškoti tikrumo. Reikia ieškoti tol, kol širdis dar laisva ir nesurambėjusi, kol siela dar gali spindėti ir skleisti gėrį kitiems, kol akys nemato vien tik nykios, tamsios kasdienybės ir daugiau nieko aplink save, kol dar...

      Taip, tikrumo reikia ieškoti čia ir dabar, nes po to gali būti per vėlu kai širdis sukietės, akių šviesa nublanks, siela ištuštės, o kūnas bus išsekęs ir pavargęs... Tada gali būti, kad neberūpės nei tas tikrumas, nei tiesa, nei nuoširdus bendravimas, nei gamtos grožis, nes širdis bus persismelkusi tos juodos lipnios dirbtinumo masės, o siela bus pavargusi nuo apkalbų, nuo kaukių, kurios visur šmėžuoja aplink, neleisdamos pamatyti, koks yra tikrasis žmogus ir kas slepiasi po jo išorine kauke, kuri neretai yra visiškai priešinga nei žmogaus vidus...

      Tad kartais tereikia tiek nedaug, tik nusiimti tą nelemtą kaukę ir išdrįsti parodyti savo tikrąjį ,,AŠ", nebandant slėpti savo tikrųjų vertybių, minčių, kurios iš tiesų galbūt yra labai tyros, teisingos, geros ir kartu galinčios keisti tą dirbtinį pasaulį. Pasaulį, kuriame taip trūksta ramybės, tikrumo ir šviesos... O, kaip aš pasiilgau tikrumo...

      Skaityti komentarus