°C
      2018 09 26 Trečiadienis

      Dailės terapijos specialistė: obuolys su šakele ir lapais – autorius laimingas

      Nuotrauka: Piešiniai - asm. archyvo | Nuotr: Raimondas Bulota

      2018-09-09 10:00:00
      2018-09-09 10:00:00

      Kai kalbama apie dailę, paveikslus, dažnam tai skamba lyg dalykai iš kitos planetos. Nepažįstamas, o dar kitaip tariant, menininkų reikalas, tačiau žmonės patys nė nepastebi, kaip dažnai jie piešia... Jų užrašų paraštės numargintos gėlėmis, kalbėdami telefonu jie braižo stačiakampius, apskritimus ar dailina savo inicialus. Ir visa tai paaiškinama, viskas turi savą reikšmę ir prasmę. Apie spalvas, simbolius ir jų reikšmes pasakoja dailės terapijos specialistė Irena Bulotienė.

      Kokias reikšmes spalvos turi dailės terapijoje, ką jos byloja apie žmogų?

      Kiekviena spalva, kaip ir viskas Žemėje, turi teigiamą ir neigiamą prasmę, spalvos jokia išimtis. Dailės terapijoje dėmesys dažnai kreipiamas į tas spalvas, kurių piešinyje nėra, ypač tada, kaip tyrinėjami keli piešiniai. Tada analizuojama tai, ką autorius išstumia, ko nepriima.

      Juoda. Simbolizuoja nematomus dalykus, prisitaikymą prie likimo siunčiamų staigmenų, savisaugą, paslaptis ar liūdesį.

      Raudona. Simbolizuoja energiją, gyvybingumą, gali būti destruktyvi agresija.

      Balta. Simbolizuoja norą pasislėpti, neutralizuoti, sušvelninti, pradėti iš naujo, tam tikrą grynumą arba kančią, tiesos ir teisingumo paieškas.  

      Mėlyna. Taikos, prisirišimo, rūpesčio, darnos, ramybės arba lėtumo ir uždarumo, šaltumo simbolis.

      Geltona. Pažinimo, smalsumo, prisirišimo, ambicijų arba cinizmo simbolis.

      Žalia. Simbolizuoja smalsumą, pažinimą, intuityvumą, gebėjimą prisitaikyti arba nuslopintas baimes, ypač stipri baimė būti priklausomam,  pasyvi gynybinė pozicija. 

      Violetinė. Dvasingumas, originalumas, noras sukurti įspūdį arba kančia, liūdesys.

      Ką galėtų reikšti tam tikrų spalvų nebuvimas piešinyje?

      Kalbant apie spalvas, kurių žmogus nepasirenka, svarbu turėti 5–7 to paties autoriaus piešinius dėl vienos paprastos priežasties – viename piešinyje visų įmanomų spalvų juk nenaudojame. Kai turime 5–7 priešinius, tada jau galima į tai atkreipti dėmesį ir analizuoti. Kiekviena spalva atitinka tam tikras emocijas, nepasirinktos spalvos gali simbolizuoti tam tikrų emocijų išstūmimą.

      Jei nėrajuodos spalvos – poreikis pačiam tvarkytis su iškilusiais sunkumais. Gali būti sunku prašyti pagalbos.

      Jei nėra raudonos spalvos – slepiamas pykčio, bejėgiškumo jausmas, nesėkmės ir klaidų baimė, noras su viskuo tvarkytis pačiam.

      Jei nėra baltos spalvos – gyvenimo pilnatvė, žmogus leidžia sau jaustis ir mėgautis viskuo, kas vyksta aplink ir su pačiu savimi. Tačiau tai gali reikšti, kad piešinio autorius neleidžia sau į viską pažvelgti iš šalies.

      Jei nėra mėlynos spalvos – gali būti ignoruojamas artumo poreikis, slepiamas jautrumas. 

      Jei nėra geltonos spalvos – gali atspindėti džiaugsmo išstūmimą, atsakomybės vengimą.

      Jei nėra žalios spalvos – gali simbolizuoti  pasyvumą, menką savivertę ir valios neturėjimą.

      Jei nėra violetinės spalvos – gali simbolizuoti abejones arba savo dvasinio pasaulį slėpimą.

      Kai spalvos piešinyje „lipa“ viena ant kitos – gali simbolizuoti prieštaravimus ar jausmų slėpimą.

      Kokias reikšmes dailės terapijoje turi simboliai: kampuotos, griežtos figūros, arba, priešingai, gėlės ar neapibrėžti vaizdiniai?

      Galiu pasidalinti keliomis interpretacijomis. Labai mėgstu ir dažnai taikau labai populiarų medžio piešinį. Pirmasis medžiu susidomėjo šveicaras E. Žiukertas devynioliktame amžiuje. 1934 metais Ž. Šlibe tyrinėjo 478 autorių (4–18 metų) 4519 piešinių. 1949 metais buvo pradėtas publikuoti K. Kocho medžio piešinio testas, o prancūzas Rene Storas aprašė medžio dalių interpretacijas iš 2000 piešinių, kurių autoriai 7–60 metų. Medis – simbolis, susijęs su pasąmone, turįs virš 150 vertinimo kriterijų.

      Mažas medis (lyginant su piešimo lapu) – negalėjimas savęs išreikti gyvenime.

      Sulaužytas medis – sukrečiantys išgyvenimai.

      Nepabaigta medžio viršūnė arba netelpanti lape – nebaigti planai.

      Medyje gyvenantys paukščiai – būdinga siekti rezultatų.

      Daug smulkių detalių – persitempimas, polinkis į smulkmeniškumą.

      Kamienas, siaurėjantis aukštyn – tikslų turėjimas.

      Aplinkui esantis fonas, peizažas – išreiškiamos emocijos ir jautrumas.

      Lapija į kairę – reikia palaikymo.

      Lapija ryškiai didesnė nei kamienas – aukštas intelektas.

      Eglė – polinkis dominuoti, išskirtinumas.

      Beržas – moteriškas medis, švelnumas, subtilumas.

      Ąžuolas – medžių karalius, svarbi karjera, viršininkas visur: namuose ir darbe, asmuo, nešantis didelę atsakomybę, stiprus asmeninis augimas.

      Ir tai tik maža dalis detalių, kurias galima analizuoti. Mane nepaliauja stebinti vandens simbolika ir kokių nuostabių piešinių ir atradimų įvyksta būtent per šį simbolį. Vanduo gali būti ramus, judantis, užsistovėjęs, audringas, raibuliuojančiu ar pilnu šapų paviršiumi, paslaptinga gelme, putotomis bangomis ar visa naikinančia gelme, šaltinis, fontanas, krioklys, upė, griovys, ežeras, pelkė, jūra, vandenynas, lietus, debesys, rūkas, sniegas, ledas, vaivorykštė... Ir visa tai metaforos apie žmogaus elgesį, būseną, jausmus ir jų išraišką. O kur dar žodinės metaforos: eiti kaip per lūžtantį ledą; plaukti pasroviui arba prieš srovę; kaip karvė ant ledo; ledinė širdis; ištirpdė ledus, pralaužė ledus ir kt.

      Suaugusieji dažnai piešia tam tikras figūras, vaizdinius, kai, pavyzdžiui, kalba telefonu. Vieni braižo kampuotus stačiakampius, kiti piešia gėles ir lapą išmargina įmantriais ornamentais. Ar tokie mini piešinukai, brėžiniai ką nors sako apie žmogų, ar iš jų ką nors galima išskaityti?

      Tokius piešinukus tyrinėjo A. Lanskaja, K. Teilor, E. S. Romanova, L. M. Kostina ir kiti ir man tos interpretacijos patinka.

      Gražius, lygius, vidutinio dydžio apskritimus piešia ramūs ir stabilūs žmonės.

      Ovalus – patenkintas gyvenimu.

      Kvadratus ir stačiakampius piešia žmonės apgalvojantys visus galimus sprendimo variantus.

      Daugiakampis – emocionalumas ir ambicingumas.

      Linijos kaip širdies kardiograma – noras išlieti širdį.

      Linijos įvairiai susikertančios – sudėtingas charakteris.

      Apvaliaisusisukę ir besileidžiančios žemyn linijos – liūdesys, į viršų – moteriškumas.

      Persipynę apskritimai – noras bendradarbiauti.

      Linijos kaip bangelės – minkštas, nekonfliktiškas žmogus.

      Rimtas veidas iš profilio, nuleisti lūpų kampučiai – pagalbos poreikis ir nedrąsa jos paprašyti.

      Veidas iš priekio su ant akių nuleistais plaukais – neryžtingumo ženklas.

      Medžiai be lapų – permainų trošimas, žaliuojantis ąžuolas – tvirtumas, pasitikėjimas ir sąžiningumas, beržas – komunikabilumas.

      Vardai ir inicialai – noras išreikšti save, būti matomu, pripažintu ir nepriklausomu (paaugliams nuo tėvų). Jei žmogus rašo kito asmensinicialus – jis yra autoritetas.

      Parašas – lyderio, vadovo, nebijančio prisiimti atsakomybės bruožas.

      Gėlės – nupieštos kruopščiai ir smulmeniškai – svarbu smulkmenos ir užslėptas talentas.

      Rožės – nesaugumas ir noras gintis.

      Kaktusas – kilo problemų! Kaktusas pražydo – problemos nebeaktualios.

      Gėlių puokštė – nebylus dėmesio reikalavimas.

      Daug žvaigždžių – greitai susižavintis.

      Saulė su ilgais spinduliais – svajoklis melancholikas.

      Obuolys su šakele ir lapais – autorius laimingas.

      Šį sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti... (Šypsosi). Man asmeniškai tai ypatingai įdomus dalykas, kuris padeda sutrumpinti žmogaus pažinimo laiką ir atvesti jį į kokybiškesnį bendravimą. Visuose seminaruose apie tai dalinuosi ir visus skatinu naudotis jau senų senovėje atrastais simbolių interpretavimo metodais.

      Skaityti komentarus