Iki tam tikros ribos (nuo penkių iki dvidešimties minučių) šios praktikos nauda didėja, tačiau kartu auga ir tikimybė ją atidėlioti.

Dažniausias klausimas apie šią praktiką: „Ar tuo metu reikia apie nieką negalvoti?“ Tarsi žmogus galėtų tiesiog imti ir išjungti mintis. Iš esmės mes nelabai kontroliuojame savo mąstymo procesą ir negalime jo įjungti ar išjungti pagal užsakymą. Dažnai net nesugebame jo nukreipti norima linkme. Todėl tiesiog stebime jį. Tam tikra prasme tai galima pavadinti meditacija. Man patiko Timo Ferrisso pateiktas šio proceso apibrėžimas: „Stebėti keistą velniškai juokingą komediją savo galvoje.“

Ši praktika reikalinga tam, kad priprastume prie ramios būsenos. Daugeliui žmonių (ypač žemesniuose „džedajiškos brandos“ lygiuose) nieko neveikimas pasirodo labai nemalonus, todėl jie pradeda kažką daryti vien tam, kad išvengtų šio diskomforto. Tačiau dažnai kyla klausimas, kas padaro daugiau žalos: „prarastas laikas“ (ypač kai riboja minčių energija), paskubomis atliktas svarbus darbas ar impulsyviai paleista betikslė veikla.

Plačiau norisi sustoti ties „iš kvailumo paleista betiksle veikla“.

2017 metų pavasarį dalyvavau nedideliame retrite su čan budistų vienuoliais (čan – tai, ką Japonijoje vadina dzen). Vedantysis Go Sinas kalbėjo apie proto nuraminimą. Neramaus proto mechaniką supratau taip: visas mūsų minčių spiečius tam tikru momentu tėra viena vienintelė mintis. Tačiau kai į ją įsikimbame arba sureaguojame, atsiranda antra mintis, ši pagimdo trečią, trečia – ketvirtą, ir galiausiai galvoje ima suktis visas raizginys minčių, gimdančių viena kitą.

Vienas svarbiausių įgūdžių proto nuraminimo kelyje – išmokti (būtent išmokti per treniruotę ir praktiką) „nei atmesti, nei įsikibti“ į galvoje atsiradusią mintį, kad ji nesukurtų kitos.

Žinoma, nekviečiu visiškai nustoti mąstyti ir niekada daugiau to nedaryti. Kalbama apie tai, kad jei norite nusiraminti, reikia išlavinto neįsikibimo įgūdžio. Jei šiuo konkrečiu momentu nenorite ramintis – nieko tokio, galite įsikibti arba atmesti.

Aš šią temą šiek tiek išplėčiau: mintis gali sukelti veiksmą, veiksmas – vieną ar kelias mintis, o kai kurios jų vėl pagimdo veiksmus… Jei nemokame „nei atmesti, nei įsikibti“, galime patekti į besiplečiantį kvailų minčių ir beprasmių veiksmų srautą.

Ši praktika moko nereaguoti į kiekvieną mintį veiksmu ar nauja mintimi. Vietoj nesuprantamo minčių spiečiaus, kuris neišvengiamai veda į bereikalingą aktyvumą, mes mokomės „suvynioti“ mintį į niekur – dar prieš jai įsibėgėjant ir sudeginant visą mūsų minčių energiją.

Jei niekada anksčiau nieko panašaus nepraktikavote, „nieko neveikti dvi minutes“ gali būti tikrai nelengva užduotis. Kai kurie mano seminarų dalyviai tvirtina, kad galėtų nieko neveikti po aštuonias valandas per dieną, tačiau eksperimentai rodo ką kita.

Vienas gana juokingas eksperimentas parodė, kad iš nuobodulio žmonės pasirengę daug kam – net nemaloniems potyriams. Viename tyrime dalyviai buvo uždaromi laboratorijoje 6–15 minučių su užduotimi „linksminti save mintimis“. Iš jų buvo paimti telefonai ir rašymo priemonės, kambaryje buvo tik krėslas ir… mygtukas, kuris žmogų silpnai, bet nemaloniai nutrenkdavo elektra (apie tai tyrėjai įspėjo iš anksto).

Taigi, 12 iš 18 vyrų ir 6 iš 24 moterų bent kartą paspaudė mygtuką ir trenkė sau elektra. Kai kurie – net kelis kartus. Ko tik žmonės nedaro, kad tik nereikėtų būti su savo mintimis…

Tai dar vienas argumentas šios paprastos ir elegantiškos neįsikibimo praktikos naudai. Labai dažnai nuvertiname savo gebėjimą atsigauti. Negana to, dažnai idealizuojame poilsio sąlygas. Žinoma, jei visi darbai atlikti, esate tropinėje saloje, nėra interneto, turite maisto ir stogą virš galvos – ilsėtis tokiomis sąlygomis gali bet kas.

Tačiau gebėti šiek tiek atsikvėpti ir atsigauti kasdienės rutinos sūkuryje (kuris net nesiruošia baigtis) – itin vertingas įgūdis. Jį galima ir reikia ugdyti. Pradedant nuo mažų dalykų. Kad ir nuo dviejų minučių. Pavyzdžiui, jau dabar. Pabandykite…

Dažnas argumentas prieš trumpą dviejų minučių poilsį – „Pirmiausia viską užbaigsiu, tada pailsėsiu.“ Tačiau dažnai situacija būna tokia, kad jūs negalite nieko užbaigti tol, kol nepailsite.

Be kita ko, ši praktika moko sustoti…

Šiandien internetas pilnas straipsnių: „kaip save motyvuoti“, „kaip prisiversti veikti“ ir panašiai. Tarsi natūrali žmogaus būsena būtų gulėti ir nieko neveikti, o neveiklumo priežastis – tiesiog laiku negautas spyris.

Tačiau dažniausiai mes ne gulime nieko neveikdami, o skubame, kažką darome be sustojimo, net nesuprasdami ką ir kodėl. Prieš penkiolika metų iš buvusio kolegos Dimos Mazurkevičiaus išgirdau labai gerą frazę: „Rankos aplenkia mintį.“

Tai baisus efektas, pasireiškiantis nuovargio ir streso būsenoje: norime kuo greičiau užbaigti darbus ir eiti ilsėtis, todėl pradedame skubėti. Jei tuo metu jau baigėsi „minčių kuras“, suvokiame, ką padarėme, tik po kelių sekundžių.

Ar jums yra buvę taip, kad išsiuntėte el. laišką ir po penkių sekundžių supratote, kad nereikėjo? Nusipirkote daiktą ir po akimirkos suvokėte, kad paskubėjote? Tai ir yra rankos, aplenkiančios mintį.

Tokiais momentais svarbiausia – mokėti save sustabdyti. Tačiau jei jūsų vidiniai stabdžiai silpni, to padaryti nepavyks.

Jei tokioje būsenoje atsiduriate dažnai, dvi ar trys minutės nieko neveikimo bus puiki treniruotė jūsų vidiniam stabdžiui stiprinti.

Akivaizdu, kad nei skuboti veiksmai, nei neveiklumas patys savaime nepriartins prie norimo rezultato. Tačiau tik sustoję galime pagalvoti.

O mąstyti – naudinga.

Šaltinis