°C
      2018 11 12 Pirmadienis

      Ezoterikė: jei žmogus žūsta pernelyg greitai, jis nesuvokia, kad mirė, jis ir toliau gyvena savo namuose arba toje vietoje, kur žuvo, reikalaudamas teisingumo (4)

      Nuotrauka: Asmeninis archyvas

      2018-09-08 21:00:00
      2018-09-08 21:00:00

      Praeitame pokalbyje Raganė Mistika užsiminė, jog balta žvakė skirta ramybei suteikti, ypač, kai ateina žmogus su mirusio palyda. Ar taip būna dažnai? Ar tai reiškia, kad vėlė nesitraukia nuo gyvo žmogaus ir visur keliauja kartu? Kodėl ji neiškeliauja į mirusių pasaulį, o lieka čia – žemėje? Į visus klausimus atsako ezoterikė.

      Kodėl taip atsitinka, kad dvasia kurį laiką pasilieka žemėje?

                            Kol žmogus gyvas, jis dažnai įsivaizduoja, kad gyvens amžinai arba bent jau šimtą metų. Todėl sau iškelia labai daug tikslų, sukuria daugybę planų, pavyzdžiui, nusprendžia, kad pastatys namą, užaugins vaikus, pasodins medį, o va tada galės ramiai numirti, bet problema yra tokia, kad mirtis nesilaiko tvarkaraščio ir ateina ne tuo metu, kaip žmogus buvo suplanavęs. Kas atsitinka tada? Pavyzdžiui, tas medis taip ir liko nepasodintas, tada dvasia negali ramiai išeiti, nes medžio tai nėra! Tokiais atvejais lieka mirusiojo prisirišimas prie gyvųjų (kitaip dvasia negalėtų išbūti). Žmogus kartais jaučia, kad kažkas ne taip, kartais tiesiog gyvenimas taip sudėlioja, kad jis ateina pas ezoteriką, pavyzdžiui, pas mane. Užsidegu žvakę ir pamatau, kad medis nepasodintas. Tada tas žmogus sako: tikrai, gi toks buvo jo noras. Ką daryti? Pasodinkite mišką, užpirkite mišias, melskitės ir jūsų artimas išeis ten, kur jam priklauso.

      Paskutinę žmogaus valią vykdyti – būtina, tam, kad žmogui būtų lengviau išeiti. Jei žmogaus noras buvo – būti sudegintam, deginkite, jei turtą jis norėjo palikti tik anūkui, būtent tai ir turi būti atlikta. Jei tai nebus padaryta, jums labai pasiseks, jei tai baigsis geruoju, bet priešingais atvejais gali prireikti net ir egzorcizmo.

      Kas atsitinka tada, kai žmogus, pavyzdžiui, žūsta avarijoje?

      Dažniausiai tokia siela neranda ramybės ir reikalauja teisingumo. Jei tai nutiko pernelyg greitai, tai yra taip žaibiškai, kad žmogus net nesuvokė, kad jis mirė, tada jis ir toliau gyvena savo namuose arba toje vietoje, kur žuvo. Namai, vietos, kuriose vaidenasi ar dažnai vyksta nelaimingi atsitikimai – nėra iš piršto laužti. Žmogaus siela ieško teisybės, ji negali išeiti, tokiais atvejais geriausiai gelbsti kunigas, maldos ir bažnyčia – taip dvasiai įrodoma, kad ji nebepriklauso mūsų pasauliui, tik tada, kai dvasiai tai bus įrodyta, ji galės išeiti.

      Be to, kai miršta tėvai, turintys mažų vaikų, yra labai pavojinga. Tada tiesiog būtina melsti, kad dvasia paliktų namus. Maži vaikai labiausiai neapsaugoti nuo dvasių veikimo. Kaip negalima prie ligoto žmogaus vesti mažų vaikų, nes ligonis paima energiją ir vaiko energetikoje padaro skylių, taip ir čia. Kalbant vaizdžiai, įsivaizduokite baltą drabužį ar palą, kurioje prikarpyta skylių, taip tada atrodo pažeistas energetinis laukas. Kai numiršta žmogus ir palieka mažus vaikus, dvasia skuba pas vaikus, jį traukia energija. Tokiais atvejais nukenčia vaikas, jis pradeda sirgti. Kaip ir žmogus, kuris dažnai laiką leidžia kapinėse. Jis pradeda sirgti, nes atiduoda savo gyvąją energiją mirusiems, „gyventi“ kapinėse – negalima. Gyvieji privalo paleisti mirusiuosius, tik taip jie galės išeiti ir tęsti savo dvasinę kelionę, mirusiems tarp gyvųjų – tikrai ne vieta.

                            Dažnai girdžiu pasakymų: kam čia vaiką krikštyti, kam to reikia, bet juk krikštas – pirmoji apsauga. Krikštatėviai nėra šiaip sau pastatyti du žmonės, tiesiog tam, kad šventė būtų gražesnė. Anksčiau krikšto tėvais galėjo būti seneliai, dar anksčiau krikšto tėvų galėjo būti net devynios poros: kuo jų daugiau, tuo daugiau apsaugos.

                            Kai vaikas serga, arba įtariate, kad dingo vaiko dvasinė krikšto apsauga, uždekite krikšto žvakę, kartu su vaiku į ją pažiūrėkite, persižegnokite, uždegdami krikšto ugnį atnaujinsite apsaugą. Kaip suprasti, kad apsauga dingo? Pavyzdžiui, jei miršta mama ar tėtis, po savaitės ar dviejų, vaikas žiūri į tuščią vietą, juokiasi taip pat, kaip juokdavosi pamatęs savo artimą, tiesia rankutes ir pan. Jie taip elgiasi, nes mato, jie mato daugiau nei mes. Tada gelbsti kunigas ir šventinta žvakė. Tikrai nėra jokios gėdos nueiti pas kunigą ir pasakyti, kad jūsų artimas mirė, manote, jog jūsų namuose dvasia vis dar yra, todėl prašote pašventi namus.

      Kiek laiko vaikai regi daugiau nei suaugę?             

      Jei vaikas jautrus pasauliui, jis gali matyti maždaug iki septynerių. Kaip minėjau, kol vaikai dar visai maži, jie labiausiai pažeidžiami, jiems terpė tarp pasaulių dar per plona. Jie dar neuždarė durų, jie neseniai atėjo ir neturi pojūčio išlikti. Sakoma, mažus vaikus juokina angeliukai, juos juokina dvasios. Ką jie konkrečiai mato, niekas nežino, tikrai negaliu teigti, kad jie mato tik gera, jie gali šypsotis ir baubam, nes jiems tai įdomu, juk vaikai dar neskiria, kas yra gera, o kas bloga.

      Kas suaugusiam žmogui parodo, kas esame ne vieni?

                            Iš gerosios pusės – jutimas. Šilumos, šalčio pajautimas. Pajautimas, kad kažkas uždeda ranką ant peties, kaip skruostą paglosto ranka, o tu nieko nematai. Kai miršta labai artimas žmogus, tie maži ženklai – paguoda, ramybė.  

      Žingsniai – taip pat parodo, kad esame ne vieni. Nejauku būna, kai žmogus atsikrausto į nuomojamą būstą. Kartą važiavau į vietą nustatyti, ar klientei tik atrodo, kad bute kažkas yra, ar iš tikrųjų yra kažkas daugiau nei galime matyti. Klientė buvo teisi, iš tikrųjų išsiaiškinome, kad tuose namuose nusižudė žmogus ir niekas nemeldė už jo ramybę. Niekas neatpirko to, kad jis pakėlė prieš savo fizinį kūną ranką, nepagarba savo gyvybei – didelė nuodėmė.

      Pritariu bažnyčiai, kad tai didžiulė nuodėmė, bet kunigas tokiu atveju gali nesutikti šventinti kapo, tam aš nepritariu. Mes negalime teisti, teis mus, kai numirsime. Manau, kad kunigams derėtų šventinti kiekvieną kapą, juk taip palydime iš šio pasaulio išėjusį žmogų.

      Ar tiesa, kad mirę artimi žmonės mus saugo čia – esančius žemėje?

                            Būna, kad mirusysis ateina ir įspėja mus per sapnus, t. y. sapne jis papasakoja tam tikrą informaciją. Kalbant apie apsaugą, mes tik norime tikėti, kad būtent tas mirusysis mus apsaugojo. Jei gautumėm tikrai to mirusio ženklą, pavyzdžiui, jei tam tikru lemtingu momentu nukrito mirusiojo dovanotas auskaras, mes pasilenkėme ir būtent tai mus išgelbėjo nuo kokios nors tragedijos, tada – taip, būtų galima sakyti, kad būtent jis mus išgelbėjo. Bet apsaugoti gali daug kas, pavyzdžiui, Angelas Sargas, juk kiekvienas jį turime.

      Skaityti komentarus