Esmė ta, kad visi nori to pripažinimo, to jausmo, kad būtent aš esu pasirinktos krypties ar srities profesionalas. Į tai dedame begales vilčių ir laiko. Vardan to, atrodo, verta stengtis, verta siekti.

Svarbiausia, žengti pirmus žingsnius. Drąsiai ir užtikrintai. Gal su mažyte abejonės kruopele; kad netektų skaudžiai nusivilti nepasisekus. 

Vienas daro gerus darbus. Ir daro juos tyliai. Kitas – rėkia visam pasauliui, koks jis puikus; tas pasitikėjimas yra geras dalykas, bet pernelyg sutirštintos spalvos nejučiomis ima ir atstumia. Visais laikais buvo vertinamas nuoširdumas ir paprastumas. Jais ir reikėtų vadovautis kelyje į pripažinimą, neatrastų žemių „užkariavimą“. 

Svarbu atrasti sričių, kuriose esi lyg tas pirmasis idėjų novatorius, skleidžiantis plačiai žinią per save, per savo matymo ir mąstymo prizmę, per jausmus. Nes tų dalykų nesumeluosi, kažkaip nepasuksi į priešingą ar neigiamą pusę.

Taigi, empatijos jausmas turėtų būti kiekvienam kuo puikiausiai žinomas ir tikrai nesvetimas. Kuo anksčiau tokia savybė išugdoma, tuo geriau. Vaikystėje tai ypač pasimato – paskolinti kiemo draugui savo dviratį, dalintis žaislais, pakelti, kai yra parvirstama, atjausti, kai užsigaunama, parodymas, kad kitas vaikas žaidimuose toks pat svarbus ir reikalingas kaip ir kiti kiemo vaikai. Bendrystė. Kai visi yra už vieną, ir vienas už visus. Tada ištiesta pagalbos ranka yra įsimenama ilgam. Net ne tai, kad buvo labai skaudu, negera ar net bloga. Bet tas žmogiškasis natūralus pagelbėjimas, padėjimas ir nuoširdus dėmesys.

Savanoriška veikla

Tikėjimas savo jėgomis verčia kalnus. Savanorystė - tai sritis, kurioje širdis gali garsiai uždainuoti darant gera kitam ar kitiems. Juk pagelbėti artimam žmogui galime dažniausiai be jokių kalbų ar atsisakymų. O svetimam? Tai –  gi dar gražesnis ir kilnesnis gestas. Laiko bus į valias, svarbu nesavanaudiško noro būtų... Kad tik to noro ir įkvėpimo užtektų, o visa kita – dėliojasi savaime. 

Jeigu žmogus užsiima savanoryste, dažnai manoma, kad jis turi per daug laisvo laiko. O iš tikrųjų gal kaip tik jam to laiko visur ir viskam maža, bet jis negali neįprasminti savęs savanoriškoje veikloje – jam vidus šaukte šaukia, kad reikia padėti kitiems, kurie vieni, vieniši ar tiesiog gyvenimo nuskriausti. Kai galima padėti kitiems, jaučiamas dvasinis pakylėjimas, pozityvus nusiteikimas, kuris parsinešamas ir į namus. Tada ir artimuosius labiau vertinama ir branginama. Nes niekada iki galo nežinai, kodėl tas, kuriam padedi, yra būtent tokioje prastoje būsenoje; kodėl jis vargsta, kodėl jis alksta, ar kodėl niekieno neprisimenamas...

Tylūs geri darbai

Nebūtina gi afišuoti savo gerų darbų. Geri darbai, kaip ir laimė, - mėgsta tylą. Padėjai žmogui – padarei jį laimingu bent tam kartui. Ir tai jau yra gerai, ir tai jau yra sveikintina ir žavu. Ko daugiau bereikia tam, kuriam padedi? Na, nebent nurodyti gyvenimo gaires, kuriomis reikėtų sekti, kad „išsikapanoti“ ir sudėtingų ar prastų gyvenimo situacijų. Kitaip tariant, duoti į rankas meškerę susižvejoti sau mažesnį ar didesnį laimikį. 

Jeigu iškart duodama „žuvis“, t.y. duodama viskas viskas, ko tik reikia, tai tiesiog yra nevertinama taip, kaip turėtų būti vertinama. Bet kai leidžiama žmogui pačiam kažko siekti, pakyla ne tik jo ūpas, gera nuotaika, bet ir atsiranda noras būti savarankišku, gebančiu išgyventi sudėtingais laikais ar tam tikrais gyvenimo laikotarpiais. 

 Padėkime vieni kitiems, ištieskime pagalbos ranką, nelaukime, kol nutiks kas nors netikėta ir negera. Padėti – paprasta ir lengva, o dėkingos akys atperka viską: visus vargus, jei tokių pasitaiko, ir visas darbo valandas, net jei jas tarsi išplėšiame iš to laiko, kurį būtume galėję skirti savo šeimai, savo mylimiems žmonėms. Bet dalinantis vargais ir rūpesčiais, jų pastebimai mažėja, bet tik teikiant pagalbą ir gerą valią, jų tik gausiai daugėja! 

„Kas daro gera kitam, daro gera pats sau, ir čia svarbu ne padariniai, o pats geradarystės aktas, nes jau vien geradarystės suvokimas teikia didelį džiaugsmą.“ (Seneka)