Tačiau visus labiausiai stebino ne jo darbai, o vienas keistas dalykas — ant lentynos dirbtuvėje stovėjo kreivas, įskilęs, glazūra nubėgusiomis sienelėmis puodelis. Akivaizdžiai prasčiausias iš visų.

Vieną dieną jaunas mokinys nebeištvėrė ir paklausė:

— Mokytojau, kodėl tą bjaurų puodelį laikote garbingiausioje vietoje?

Senasis puodžius nusišypsojo.

— Nes tai brangiausias mano kūrinys.

— Bet jis sugadintas!

— Taip, — atsakė meistras. — Jį lipdžiau tą dieną, kai man atrodė, kad jau viską moku. Mano ranka buvo išdidi, o ne kantri. Norėjau padaryti tobulai greitai. Ir sugadinau.

Mokinys nesuprato:

— Tai kodėl jo neišmetėte?

Puodžius paėmė puodelį, pripylė į jį vandens ir pastatė ant palangės. Per mažą įskilimą vanduo lėtai lašėjo ant palangėje stovinčio vazono. Ten augo ryškiausia dirbtuvės gėlė.

— Matai, — tarė meistras, — tobuli puodeliai puošia stalą. Šis netobulas puodelis kasdien pagirdo gyvybę. Nuo tada supratau: ne viskas, kas įskilę, yra sugadinta. Kai kas tiesiog randa kitą paskirtį.

Kartais savaitės pabaigoje atrodo, kad kažko nepadarei, kažkur suklydai, kažkas „įskilo“. Bet ne kiekvienas įskilimas yra pralaimėjimas. Kartais būtent per jį į pasaulį išteka tai, kas vertingiausia.

Gražaus visiems pavasarinio savaitgalio!