Svarbu kalbėti apie gyvenimą, ne apie karantiną

Ajurveda laimingą gyvenimą apibūdina kaip būseną, kuomet mums visko užtenka, kai esame entuziastingi, o sutikę sunkumus, mokame juos išgyventi taip, kad neprarastume laimės jausmo, taptume išmintingesniais, taikesniais, mokėtumėm atleisti. Jei gyvenimas paverčia mus įžeidžius, apatiškais, kai mes neturime energijos, tai reiškia, kad kažką darome ne taip. Karantinas daugeliui buvo stresas, kitiems tai netikėtas susitikimas su šeima. Visame šiame kontekste svarbu pajusti tikrąjį momentą, pastebėti tikrąsias, vertingas akimirkas, bet ne kalbėti apie karantiną. Gyvenimo tema yra svarbesnė. Visoje žemėje pandemija yra naujas reiškinys, kurį labai įdomu stebėti. Ko jis išmokė, kokias gyvenimo pamokas dabar praeiname?

Pandemija leidžia giliau pažvelgti į save

Atrodo, kad pandemija iškėlė procesus, kurie slėpėsi žmonių viduje, tarsi leido pasireikšti tam, kas buvo stipriai užgniaužta. Parodė mums mus pačius, be kaukių. Ankščiau mes galėjome išeiti į darbą, su draugais ar šiaip kur nors tam, kad nebūtume sudėtingose situacijose, pabėgtumėm nuo jų. O dabar, savo artimuosius ir save turėjome galimybę stebėti iš labai arti kiekvieną dieną. Reikėjo pergyventi tai, kas pasireiškė ir iškilo mumyse. Tai verta apmąstymo.

Santykiai geriausiu atveju turi tapti giliais ir ilgalaikiais. Laikinai, be abejonės, mes galime sudaryti tam tikro savęs įvaizdį, tačiau artimuose santykiuose mes anksčiau ar vėliau mes pasirodysime tokie, kokie esame iš tikrųjų. Ir dažnai tai nėra pats gražiausias vaizdas. Sunkiose situacijose galime pamatuoti savo gebėjimo mylėti gylį. Dažnai šią meilę užgožia nepasitenkinimas, pavydas, priklausomybės, gobšumas, baimė, nuoskaudos. Ir su tuo visu reikia dirbti, valyti savo širdį Taip, kaip valome butą, namą, daržą. Mūsų vidinis pasaulis taip pat turi būti švarus.

Ateitis kuriama dabartyje

Bet kokia baimė tarsi paralyžiuoja, tarsi suspaudžia žmogų ir jis nesugeba adekvačiai reaguoti į situacijas. Todėl ne pats virusas yra baisus, o baimės jausmo auginimas ir palaikymas. Iš šios būsenos reikia būtinai išeiti, nes ji veikia ne tik fizinį kūną, bet ir emocinę, psichinę sveikatą. Baimės “nuodai” lieka mūsų viduje. Vėliau tai virsta į nesibaigiantį nerimą. Būtent apie tai ir reikia kalbėti, su tuo dirbti tam, kad po karantino galėtumėm jaustis laimingi ir saugūs.

Mes esame gyvenimo mokykloje, kuri vadinasi “Santykiai”: santykiai su pačiu savimi, su gamta, su kitais žmonėmis. Ir jeigu mes uždėję ranką ant širdies įsivertintumėme savo santykių kokybę, tai mes suprastumėm, kad visose gyvenimo sferose turime rimtų užduočių. Santykiai su gamta yra baisūs: mes teršiame ją ir niokojame. Iš savęs taip pat norime išsunkti, išgręžti viską, pajausti kiek galima daugiau malonumų. O santykiuose su kitais žmonėmis? Į juos dažnai žiūrime  kaip į resursą, kuris mums kažką yra skolingas, reikalaujame, reiškiame pretenzijas, pykstame ir retai pažiūrime kaip į asmenybę.

Esame serganti visuomenė, serganti planeta, kuri turi poreikį būti sveika, pasveikti. Kaip mes gyvensime, kas keisis mūsų viduje, kaip keisis santykis su aplinkiniais, su gamta, su Dievu, nuo to ir priklausys mūsų ateitis. Ateitis kuriama dabartyje, o ne kažkada tai, ne paskui, ne kažkieno tai, o būtent savimi, čia ir dabar.

Susitikimas su Marina Targakova vyks gegužės 30 d. 10 val. Zoom platformoje.
Registracija www.sveikuoliai.lt.