Gudrybė slypi  žmogaus suvokime — kai jis atiduoda pinigus tam, kuris patiria didesnį trūkumą, viduje kyla savo turtingumo pojūtis. Tai kelia savivertę ir, savaime suprantama, didėja laimės pojūtis, pasitenkinimas gyvenimu. Mūsų visuomenėje finansinė pagalba kitiems yra laikoma savo klestėjimo įrodymu, ir praktiškai visi žmonės tokį elgesį vertina teigiamai.

Pats Nortonas štai kaip aprašo šį procesą: „Jei turiu pakankamai ir galiu dalintis, vadinasi esu ne toks jau beviltiškas.“ Didele dalimi atliekamų pinigų turėjimas — signalas ne tiek visuomenei ir aplinkiniams, kiek pačiam sau. Ir nesvarbu, kad dalį atidavus/paaukojus mes jų turime mažiau, viduje lieka geras jausmas, kad turime kuo dalytis ir turime pakankamai pinigų.

Tyrimo metu ekspertai apklausė įvairaus amžiaus, įsitikinimų, socialinių grupių žmones iš skirtingų pasaulio šalių. Jie pasakojo, kaip išleidžia pinigus, kuriuos gauna netikėtai ir nelauktai, kokią dalį skiria kasdieniams pirkiniams, kiek atsideda taupymui, o kiek aukoja ir dovanoja kitiems. Žmonių buvo prašoma subjektyviai įvertinti savo finansinę situaciją. Netikėtai gauta suma buvo vidutiniškai $1 500, tačiau tie, kurie nors nedidelę dalį pinigų paaukojo, savo pajamas ir laimės jausmą vertino gerokai aukščiau nei tie, kurie viską pasiliko sau.

Baigus tyrimą paaiškėjo, kad kiekvieną kartą, kai žmogus dovanoja, atiduoda ar paaukoja pinigus, jo subjektyvus turtingumo jausmas didėja taip pat, kaip didėja jam gavus papildomų uždirbtų pajamų. Tyrimo išvadoje sakoma, kad žmogaus vidinį subjektyvų turtingumo jausmą labiau apsprendžia ne tiek jo gaunamos pajamos, o labiau jo gebėjimas dalintis su tais, kas stokoja.

Beje, žmonės, kurie savo gyvenimą paskiria tam, kad padėtų kitiems, jaučiasi daug geriau nei tie, kurie gyvena tik dėl savęs ir savo malonumo.