Tas pats vaizdas jį pasitiko ir kitą dieną. Po to kitą, dar kitą. Visą savaitę eidamas gatvele jaunuolis matė tą patį paveikslą: inkščiantį šunį ir ramiai skaitančią moterį. 

Galiausiai jis nusprendė paklausti verandoje sėdinčios pagyvenusios ponios:

- Ponia, kodėl jūsų šuo visą laiką inkščia?

- Nes jis guli ant vinies, kuri kyšo iš verandos lentos.

- O kodėl jis neina į kitą vietą?

- Nes jam skauda tik tiek, kad inkštų, o ne tiek, kad pajudėtų iš vietos ir atsigultų kitur.

Nieko neprimena ši istorija?

Kiek mes patys esame linkę dejuoti, skųstis savo gyvenimu, likimu, artimaisiais, viršininku, pavaldiniais, vaikais, kaimynais?

Skundžiamės ir... toliau liekame toje pačioje netenkinančioje situacijoje, su tais pačiais nepatinkančiais žmonėmis, tame pačiame iki skausmo įkyrėjusiame darbe. 

Skundžiamės tokiems pat, kurie irgi daug verkšlena ir nieko savo gyvenime nekeičia.

Eina dienos, mėnesiai, metai... Vis kažkas sutrukdo pagaliau imtis pokyčių: esame per jauni ar per seni, baigėme ne tuos mokslus, turime per mažai pinigų, gyvename ne tame mieste ar šalyje, vaikai per maži, o gal sunkaus paauglių amžiaus, sveikata nepakankamai gera ir t.t. Priežasčių nieko nedaryti rasime kiek tik norime.

O jei paieškoti priežasčių pokyčiams? Ar kaip tam šuniui - skauda, bet nepakankamai, kad kažką keistume? 

Kiekviena situacija turi dvi išeitis:

- arba ją priimame ir džiaugiamės tuo, kas yra;
- arba keičiame tai, kas netenkina ir džiaugiamės rezultatu.

Jei tiek jėgų ir laiko, kiek iššvaistome skundams ir nepasitenkinimui, skirtume pokyčiams, gyvenimas neatpažįstamai pasikeistų. Bet... gal dar ne taip ir skauda? 

Šis gyvenimas kiekvienam duotas vienam kartui. Jame nėra juodraščių, galimybių grįžti kelis metus atgal. Vienintelė diena, kai įmanoma kažką pakeisti - ši. Ji verta, kad priimtume kaip dovaną - su meile ir dėkingumu, ir atsidėkodami pragyventume nuo aušros iki sutemų taip gerai, kaip įstengiame! To ir linkiu prasidedant gražiam baltam savaitgaliui.