Pyktis – viena galingiausių emocijų. Jis kyla greitai, užvaldo visą kūną, aptemdo protą ir dažnai skatina daryti ar sakyti tai, dėl ko vėliau gailimės. Įdomu tai, kad pykdami mes manome kovojantys su kitu, tačiau iš tiesų pakenkiame sau. Ne veltui sakoma: „Jus valdo tas, ant kurio pykstate.“
Ką pyktis daro mūsų kūnui?
Kiekviena emocija palieka pėdsaką kūne, o pyktis – vieną ryškiausių. Ši būsena išskiria streso hormonus, didina kraujospūdį, apkrauna širdį, kepenis, virškinimo sistemą. Ilgalaikis pyktis gali vesti prie nemigos, depresijos, autoimuninių ligų. Tarsi pats savyje neši nuodą, tikėdamasis, kad juo nunuodysi kitą.
Kas iš tiesų valdo?
Kai nuolat mąstome apie žmogų, kuris mus įskaudino, mes tampame priklausomi nuo jo. Mintimis, emocijomis, dėmesiu. Tokiu būdu tas žmogus ir toliau dalyvauja mūsų gyvenime, net jei fiziškai jo šalia nėra. Pyktis tarsi pririša prie to, kas sukelia skausmą.
Atleidimas – ne silpnumas, o laisvė
Atleisti nereiškia pamiršti ar pateisinti. Atleidimas – tai sprendimas paleisti savo pyktį, nebeleisti jam valdyti mūsų minčių ir emocijų. Tai dovana sau, o ne tam, kuris įskaudino. Tik atleidę tampame laisvi nuo vidinio konflikto.
Kaip reaguoti, kai supyksti?
Sustok. Pykčio akimirka – blogiausias metas priimti sprendimus ar sakyti žodžius.
Įkvėpk. Keli gilūs įkvėpimai ir iškvėpimai padeda protui bent šiek tiek nusiraminti.
Įvardyk jausmą. Pasakyk sau: „Dabar aš jaučiu pyktį.“ Tai leidžia suvokti, kad pyktis yra būsena, o ne tu pats.
Nukreipk energiją. Sportas, judėjimas, rašymas ar net paprasčiausias pasivaikščiojimas padeda saugiai „išleisti garą“.
Praktikos, kurios mažina pyktį
Meditacija ir sąmoningas kvėpavimas. Padeda stebėti emocijas, o ne su jomis susitapatinti.
Dienoraštis. Rašymas išlaisvina užspaustus jausmus.
Kūryba. Muzika, piešimas, rankdarbiai – tai būdai perdirbti energiją.
Dėkingumas. Kasdien prisiminti bent tris dalykus, už kuriuos esame dėkingi, keičia požiūrį ir mažina neigiamas emocijas.
Kaip mažinti pykčio gyvenime?
Pykčio šaknys dažnai slypi mūsų lūkesčiuose – norime, kad žmonės ar situacijos būtų kitokios. Kuo labiau prisirišame prie savo „turi būti taip“, tuo labiau pykstame, kai realybė neatitinka. Priimti, kad visko nekontroliuojame, – tai raktas į ramybę.
Pyktis nėra blogis pats savaime – jis signalizuoja, kad kažkas mums netinka. Tačiau jei leidžiame jam tapti gyvenimo valdovu, prarandame laisvę. Atleidimas, dėmesingumas ir sąmoningos praktikos išlaisvina mus nuo vidinio kalėjimo. Galiausiai tik mes patys renkamės – ar leisti kitam valdyti mūsų gyvenimą, ar patys imtis vairo.
Skaityti komentarus