°C
      2018 12 12 Trečiadienis

      Kai jie išeina...

      Nuotrauka: Pixabay nuotr.

      Autorius: Loreta Fokienė
      2018-08-05 07:00:00
      2018-08-05 07:00:00

      Ir visai nesvarbu, kada tai nutinka... 

      Pavasario žalsvam šydui žemę gaubiant.. Vasaros liūtims guodžiant įkaitusią žemę... Rudeniui tyliai rūką skleidžiant... Šventinei žiemai beldžiantis... Jie išeina... Suaugę vaikai. Tie, kuriems veriasi gyvenimas ir jo kelias. Daug kelių. Daug galimybių. Daug to, kas dar tik laukia. 

      Apkabinu, priglaudžiu dar kartą ir paleidžiu... 

      „Eik, vaike, eik...“ – galvoja skamba sena daina. Dar iš tų laikų, kai pati išėjau. 

      Atgarsį mano šioje dienoje ras tik tos širdys, kurioms jau teko susidurti su išėjimu. Ir nesvarbu, kad namuose dar yra liekančių, o meškučiai, kaladėlės, vaikiškos knygos ir žaidimai bus liečiami, mylimi, prisimenami... 

      Vieną dieną vaikas užauga. Ne, ne tądien, kai jam sueina 18 ar kai baigia mokyklą. Nepastebimai, nepriklausomai nuo datų. Gal kažkiek nuo įvykių, bet tik gal... Gal jis ar ji dar vaikšto tuo pačiu koridoriumi, miega už sienos savo kambaryje, geria arbatą prie to paties stalo. Bet jau žinai – jis išeina... Ir čia, ir jau ne čia. 


      Bet... Fizinis atsiskyrimas – ar jis ką pakeis? Juk bus susitikimai. Dažnesni ir labai reti. Kelias toks – jis veda vingiais – ir priartėja, ir labai nutolsta. Tik širdyje nėra atstumų, nėra laiko ir išsiskyrimų. Jis čia. Ji čia. Jie visi čia, su manim. 

      Kažkada, kai du mano vyresnieji buvo maži, maniau, kad jiems užaugus atsiskirsime ir gyvensime savo gyvenimus. Kas sau. Na taip – gyvenimai gal ir kas sau, bet širdis – ji gyvena jų rimtu. Ir savo, žinoma. Kai paleidžia. Skauda? Liūdna? Oi ne! Širdis paklūsta kaitai ir ją priima. Turi juk ir savo kelią. 

      Lengviau, kai vaikai suaugę? Na... Kaip ten sakydavo senesnės tetos: kelių jau nespaudžia, o širdį...

      Pasaulis plečiasi ne tik išeinančiam vaikui. Plečiasi ir liekančiai širdžiai. Kartais – iki toliausių miestų, giliausių jūrų, tankiausių girių, stačiausių uolų. Kartais – iki gretimo namo. Kartais iki toliausio žemyno. Kartais – iki dangaus, o kartais – iki baisiausio pragaro. Ten, kur jie. Kur jų pasirinkimai, atradimai ir dovanos. Ten, kur jie priimami. Ir ten, kur jie atstumiami. Ten...

      Vieną dieną jie išeina... Gyventi savo gyvenimo. Tebūna laimingi! Tebūna... Mano ir Tavo suaugę vaikai..

      Skaityti komentarus