Kai meilė tampa priklausomybe

Emocinė priklausomybė nuo santykių nėra atskira oficiali psichikos sutrikimo diagnozė, tačiau šis terminas dažnai vartojamas apibūdinti būsenai, kai žmogaus savivertė, saugumo jausmas ir emocinė pusiausvyra tampa pernelyg priklausomi nuo partnerio.

Tokiuose santykiuose žmogus pamažu praranda ryšį su savimi. Jo dienos nuotaiką lemia tai, ar partneris parašė žinutę, ar buvo švelnus, ar vėl atstūmė. Savo poreikiai, pomėgiai, draugai ir net gyvenimo tikslai nustumiami į antrą planą. Svarbiausia tampa išsaugoti santykius, net jeigu už tai tenka mokėti savo ramybe.

Ypač stiprus prisirišimas gali susiformuoti tada, kai santykiuose nuolat kaitaliojasi artumas ir atstūmimas. Po skaudaus konflikto ateina susitaikymas, po pažeminimo – švelnumas, po grasinimo išsiskirti – meilės prisipažinimas. Toks nenuspėjamumas gali sustiprinti emocinį prisirišimą, nes žmogus vis laukia, kada vėl sugrįš gerasis santykių laikotarpis.

Kai santykiuose yra prievartos ar sistemingo manipuliavimo, kartais kalbama apie trauminį prisirišimą. Tačiau svarbu nepainioti šio reiškinio su paprastu sunkumu išgyventi skyrybas: ne visi skausmingi ar nesėkmingi santykiai yra smurtiniai.

Kodėl taip sunku išeiti, net kai viskas aišku?

Viena dažniausių priežasčių – baimė likti vienam. Kai žmogus ilgą laiką savo vertę matuoja tuo, ar yra mylimas ir reikalingas, santykių pabaiga gali atrodyti kaip asmeninė nesėkmė. Jam gali būti lengviau pakęsti pažįstamą skausmą negu susidurti su nežinomybe.

Prie to prisideda viltis. Žmogus prisimena santykių pradžią, gražias akimirkas, partnerio pažadus ir tiki, kad viskas dar gali pasikeisti. Kartais jis prisiriša ne tiek prie to, koks partneris yra šiandien, kiek prie to, koks galėtų būti.

Dar viena priežastis – pamažu silpstanti savivertė. Jeigu žmogus nuolat kritikuojamas, kaltinamas ar verčiamas abejoti savo jausmais, ilgainiui jis gali pradėti tikėti, kad pats yra visų problemų priežastis. Tuomet pasitraukti tampa sunkiau, nes nebelieka pasitikėjimo savo sprendimais.

Tačiau ne visada žmogų sulaiko vien emocijos. Bendri vaikai, finansinė priklausomybė, gyvenamojo būsto klausimai, partnerio grasinimai ar smurto baimė gali tapti labai realiomis kliūtimis. Todėl pasakymas „jeigu būtų taip blogai, seniai būtum išėjęs“ yra ne tik neteisingas, bet ir skaudinantis.

Kodėl patarimas „tiesiog užsiimk savimi“ neveikia?

Artimieji dažnai siūlo daugiau sportuoti, susirasti pomėgių, keliauti, susitikti su draugais. Tai geri patarimai, tačiau stipriai emociškai prisirišusiam žmogui jų gali nepakakti.

Jeigu visas vidinis pasaulis sukasi apie partnerį, net ir būdamas sporto salėje ar susitikime su draugais žmogus gali nuolat tikrinti telefoną, mintyse analizuoti paskutinį pokalbį ir laukti žinutės. Fiziškai jis užsiima savimi, tačiau emociškai vis dar gyvena santykiuose.

Todėl pirmasis žingsnis dažnai yra ne naujas pomėgis, o savo būsenos atpažinimas. Verta paklausti savęs, kodėl partnerio dėmesys tapo toks svarbus, ko labiausiai bijoma netekti ir kokius savo poreikius žmogus nuolat aukoja dėl santykių.

Kartais paaiškėja, kad labiausiai bijoma ne prarasti konkretų žmogų, o susidurti su vienatve, atstūmimu ar jausmu, kad esi niekam nereikalingas. Supratus šias baimes, atsiranda galimybė mokytis jas įveikti ne per partnerį, o stiprinant ryšį su savimi.

Ar įmanoma ištrūkti iš tokių santykių be pagalbos?

Taip, kai kuriems žmonėms pavyksta savarankiškai nutraukti žalingus santykius ir atkurti emocinę pusiausvyrą. Tačiau tai priklauso nuo prisirišimo stiprumo, žmogaus psichologinės būsenos, turimų išteklių ir santykių aplinkybių.

Jeigu žmogus jau ne kartą bandė pasitraukti, tačiau vis sugrįžta, profesionali pagalba gali būti ypač naudinga. Psichologas ar psichoterapeutas padeda atpažinti prisirišimo mechanizmus, stiprinti savivertę, mokytis nustatyti ribas ir išgyventi išsiskyrimo sukeltą nerimą.

Svarbu suprasti, kad pasitraukimas iš tokių santykių dažnai nėra vienkartinis sprendimas. Tai procesas, kurio metu žmogus mokosi gyventi kitaip. Net ir nutraukus ryšį gali kilti stiprus ilgesys, noras susisiekti su buvusiu partneriu, abejonės dėl savo sprendimo. Šie jausmai savaime nereiškia, kad santykiai buvo geri ar kad būtina į juos sugrįžti.

Jeigu santykiuose yra grasinimų, persekiojimo ar smurto, svarbiausia tampa saugumas. Tokiu atveju pasitraukimą geriau planuoti kartu su specialistais ar patikimais žmonėmis, nes išsiskyrimo laikotarpiu pavojus kartais gali padidėti.

Nuo ko pradėti, jeigu norite susigrąžinti save?

Pirmiausia verta nustoti vertinti santykius vien pagal gražiausias jų akimirkas. Pabandykite sąžiningai užrašyti, kaip jaučiatės didžiąją laiko dalį. Ar galite laisvai reikšti savo nuomonę? Ar jūsų poreikiai gerbiami? Ar jaučiatės saugūs? Ar santykiuose galite būti savimi?

Naudinga atkurti ryšį su žmonėmis, nuo kurių galbūt nutolote. Pasikalbėti su patikimu draugu, šeimos nariu ar specialistu. Izoliacija stiprina emocinę priklausomybę, o palaikantys santykiai padeda susigrąžinti platesnį požiūrį į savo gyvenimą.

Jeigu santykius jau nutraukėte ir nėra bendrų įsipareigojimų, kuriuos būtina aptarti, gali padėti laikinas bendravimo apribojimas. Nuolatinis buvusio partnerio socialinių tinklų tikrinimas, susirašinėjimas ar bandymas išsiaiškinti, ką jis jaučia, dažnai tik pratęsia emocinį prisirišimą.

Taip pat svarbu pamažu grįžti prie savo poreikių. Ne reikalauti iš savęs staiga tapti laimingu, o pradėti nuo mažų dalykų: savarankiškų sprendimų, senų pomėgių, susitikimų su draugais ir veiklų, kurios neturi nieko bendra su partneriu.

Jeigu santykiuose patiriate kontrolę ar smurtą, šiuos žingsnius reikėtų derinti su saugumo planu. Staigus bendravimo nutraukimas ar savo ketinimų atskleidimas ne visada yra saugiausias sprendimas.

Kur kreiptis pagalbos Lietuvoje?

Jeigu jaučiate, kad savarankiškai susitvarkyti nepavyksta, galite kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą. Privalomuoju sveikatos draudimu apdrausti žmonės pirminę psichikos sveikatos priežiūrą gali gauti psichikos sveikatos centre, prie kurio yra prisirašę.

Jeigu santykiuose patiriate psichologinį, fizinį, seksualinį ar ekonominį smurtą, Lietuvoje veikia Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai. Jie teikia nemokamą, konfidencialią psichologinę, teisinę ir kitą pagalbą. Kreiptis galima ir savarankiškai, nelaukiant, kol situacija taps pavojinga. Bendras pagalbos numeris – 0 700 55516, daugiau informacijos rasite Specializuotos pagalbos centro svetainėje.

Kai tiesiog reikia su kuo nors pasikalbėti, galima skambinti į „Vilties liniją“ telefonu 116 123 arba į „Pagalbos moterims liniją“ telefonu 0 800 66366. Abi teikia emocinę paramą visą parą. Jeigu gresia tiesioginis pavojus sveikatai ar gyvybei, būtina skambinti 112. 

Kai svarbiausia tampa ne išsaugoti santykius, o save

Vienas skaudžiausių emocinės priklausomybės paradoksų yra tas, kad žmogus taip stipriai bijo prarasti partnerį, jog pamažu praranda save. Jis atsisako savo poreikių, nuomonės, svajonių ir net teisės jaustis gerai, tikėdamasis, kad vieną dieną už visas pastangas bus apdovanotas meile.

Tačiau sveiki santykiai neturėtų reikalauti nuolatinio savęs atsisakymo. Meilė nėra pareiga kentėti, o stiprus prisirišimas dar nereiškia, kad du žmonės vienas kitam tinka.

Kartais pirmasis žingsnis į laisvę prasideda ne nuo išsiskyrimo, o nuo klausimo, kurio ilgai vengėme: kodėl taip stengiuosi išsaugoti žmogų, su kuriuo būdamas nuolat skaudinu save?

Ir galbūt svarbiausia suprasti, kad pasitraukti iš žalingų santykių nereiškia pralaimėti meilėje. Kartais tai reiškia pirmą kartą po ilgo laiko pasirinkti ir save.