°C
      2021 03 09 Antradienis

      Kitoks požiūris: Mokytojai - šalia

      Nuotrauka: Pixabay nuotr.

      Autorius: Kitoks požiūris Facebook įrašas
      2021-02-13 15:00:00

      Įlipu į taksi. Vairuotojas šypsosi... Aš taip pat, tik telefone sprendžiu įvairius darbo klausimus.
      - Jums nepučia?
      - Ne, ačiū, viskas gerai.
      - Jūs nesušalote?
      - Ne, tikrai viskas gerai.
      - Norite saldainių? Aš juos ką tik nupirkau parduotuvėje. Tokie skanūs! Su žele. Labai juos mėgstu! Paprastai aš nesiūlau jų keleiviams, tai netaktiška. Bet jums noriu pasiūlyti. Aš suprasiu, jei atsisakysite. Norite?
      - Noriu!

      Padavė man visą dėžutę. Pajuokavau, kad suprantu, kodėl jo toks linksmas būdas- daugiau klientų. Sustojame prie šviesoforo, šalia automobilių bėgioja jaunuoliai su gėlėmis.
      Vairuotojas sako:
      - Gėles mėgstate?
      - Taip-atsakau aš. Sustabdo jaunuolius, nuperka man gėlių. Aš tiesiog žado netekau. Važiuoju, šypsausi... malonu... Bandau suprasti, kas vyksta - rytas, aš vis dar neprabudusi. Pradėjome kalbėtis apie vaikus. Jo dukra mokosi universitete Lenkijoje. Ir kai jis pradėjo apie ją pasakoti, aš vėl netekau žado...
      "Žinote, aš toks laimingas, kad turiu dukterį. Žmoną, Darbą. Man viskas taip patinka... Štai skambina man dukra, prašo kažkam pinigų. Na, ji ten, Lenkijoje.

      Liūdi. O aš papildau jos kortelę, ir taaaip gera širdyje... Tiesiog nuostabu! Kad aš savo vaikui padariau kažką gero. Ir aš įsivaizduoju, kad ji kažką sau nusipirks, su draugais picą užsisakys, ir jai viskam užteks. Ir man tiesiog širdis sušyla...
      Ir dar, žinote, kai aš vežu savo žmoną pas kirpėją, aš pats už viską sumoku. Ir taip džiaugiuosi! Juk ji po to dar kelias savaites mėgausis šukuosena ir šypsosis, ir man dėl to taip smagu, jūs net neįsivaizduojate. Aš juk šeimai kažką gero padariau! Ir man dėl to taip šilta širdyje..."
      Šiame pasakojimo etape aš užmiršau ir apie telefoną, ir apie skambučius.

      "O dar, žinote, pastebėjau, kad taip mažai laimingų žmonių gatvėse! Štai žiūriu į praeivius, ir praktiškai nematau "savų", pozityvių. Visi tokie liūdni ir irzlūs. Ir apskritai, jūs pirma iš keleivių per pastarąsias dienas, kuri man nusišypsojo.
      Va sutikau aš savo pažįstamus neseniai. Jie turi du vaikus - vienas pirmokas, kitas trečiokas. O tėvai skundžiasi man, kad sunku dabar vaikus į mokyklą suruošti, minučių 15 man pasakojo, kiek dabar problemų su vaikais...O aš pasiūliau jiems sprendimą.
      Žinote, kokį? Sakau, jei jums vaikai vien tik problemos - atiduokite juos į vaikų namus. Ir tada neturėsite jokių problemų nei su mokykla, nei su vadovėliais, nei su mokslais. O jie man: "Na, ką tu... taip negalima... juk jie mūsų vaikai..." Na, taip, jūsų vaikai - tuomet džiaukitės, kad jie gimė jūsų šeimoje, kad esate tėvai, kad jūsų vaikai sveiki ir gražūs. Kiek daug žmonių to neturi, o jūs gavote tokią gyvenimo dovaną! Mylėkite juos, rūpinkitės jais. Jūs esate tokie laimingi, ir net nepastebite to. Ir juk dauguma žmonių to nepastebi, tiesa?... "

      Vairuotojas dar kažką pasakojo... O aš klausiausi ir tylėjau (nors retai taip būna), o mano galvoje sukosi jo pasakojimo nuotrupos "džiaugiuosi, kad kažką gero padariau savo vaikui...", "laimingas, kad darau gera šeimai..."
      Aš supratau, kad šis Vairuotojas - Vairuotojas, ne kažkoks veikėjas, ne investorius, ne politikas. Jo nėra žurnalų viršeliuose. Niekas neima iš jo interviu. Jis neuždirba milijonų.
      Bet gyvenimo jame daugiau, nei kituose mano sutiktuose žmonėse! Meilės, šviesos - tikros šviesos, ne televizinės! - daugiau nei visuose žmonėse, kuriuos buvau iki šiol sutikus.
      Aš stebėjau savo aplinkos vyrus ir galvojau, kad tai normalu - būti amžinai susiraukus (juk jie dideli veikėjai), arba nesišypsoti, būti amžinai užimtais ir nepatenkintais, nemokėti džiaugtis, arba nuolat reikšti pretenzijas moterims, arba žiūrėti į gyvenimą kaip į kovą ir varžybas.

      Aš išėjau iš automobilio su gėlėmis, saldainiais ir lydima daugybės komplimentų. Įdomu, ar jo skleidžiamą šviesą pastebi visi žmonės?
      Aš ėjau ir jutau, kad širdyje daug šviesiau!
      Štai koks žmogus. Kokia didelė pamoka. Ir koks nuostabus požiūris į gyvenimą.
      Šitiek išminties ir praregėjimų jokiuose seminaruose nesu gavusi.
      Mokytojai - šalia.

      /Pagal Zoją Torochovą/

      Skaityti komentarus