Atidėliojimas nėra tinginystė ar silpnas charakteris. Dažniausiai tai – vidinis konfliktas. Viena mūsų dalis nori pokyčių, o kita jų bijo. Ir kol šios dvi pusės nesusitaria, protas ras tūkstančius priežasčių nieko nepradėti.

Viena dažniausių priežasčių – per dideli tikslai. Žmogus užsibrėžia iš karto kardinaliai pakeisti gyvenimą: sportuoti kasdien, atsisakyti visų žalingų įpročių, per trumpą laiką pasiekti didžiulių rezultatų. Protas tokius tikslus suvokia kaip grėsmę. Jam tai reiškia per didelį krūvį, nežinomybę, diskomfortą. Todėl jis pradeda priešintis: „Ne dabar“, „Dar per anksti“, „Reikia geriau pasiruošti“. Taip atidėliojimas tampa savisaugos mechanizmu.

Kita svarbi priežastis – prievarta sau. Labai dažnai žmonės siekia ne to, ko iš tiesų nori, o to, kas „reikia“, „madinga“, „teisinga“ ar ką daro kiti. Vieni ima sportuoti, nes „visi sportuoja“. Kiti keičia profesiją, nes „taip perspektyviau“. Treti pradeda saviugdos maratonus, nors viduje jaučia nuovargį ir pasipriešinimą. Kai tikslas nėra tikras, kai jis nekyla iš vidaus, energijos jam ilgai neužtenka. Entuziazmas greitai išsenka, o atidėliojimas tampa tylia protesto forma.

Yra ir dar viena svarbi tiesa: nėra idealios dienos pradžiai. Pirmadienis, Naujieji metai ar gimtadienis nesuteikia stebuklingos valios. Tai tik simbolinės datos, kurioms mes patikime atsakomybę už savo sprendimus. Tačiau pokyčiai nevyksta kalendoriuje – jie vyksta veiksme. Ir kuo ilgiau žmogus laukia „tinkamo momento“, tuo labiau silpsta ketinimo energija.

Psichologiškai labai svarbus yra laiko langas: jei kilo aiškus noras kažką keisti, per artimiausias 24 valandas būtina atlikti bent vieną mažą veiksmą. Labai mažą. Ne idealų. Ne tobulą. Bet realų. Nes jei per parą nieko nepadaroma, protas ima užgesinti impulsą: „Na, vadinasi, ne taip jau ir svarbu.“ Taip noras virsta dar viena neįgyvendinta idėja.

Būtent todėl mažų žingsnių principas yra kur kas galingesnis nei didingi pažadai sau. Ne „nuo pirmadienio keisiu gyvenimą“, o „šiandien padarysiu vieną dalyką“. Ne „nuo Naujųjų metų sportuosiu“, o „šiandien išeisiu 10 minučių pasivaikščioti“. Maži veiksmai nekelia pasipriešinimo protui, bet palaipsniui keičia kryptį.

Svarbu ir tai, kad tikri pokyčiai prasideda ne nuo spaudimo, o nuo sąžiningumo sau. Paklausti savęs: ar aš to tikrai noriu? Ar tai mano tikslas, ar svetimas? Ar aš einu link savęs, ar bandau atitikti kitų lūkesčius? Kai atsakymas nuoširdus, dingsta dalis vidinio pasipriešinimo.

Atidėliojimas dažnai nėra problema. Jis – signalas. Signalas, kad tikslas per didelis, netikras arba pasirinktas ne tuo metu. Kai žmogus išmoksta įsiklausyti, sumažinti mastą ir leisti sau judėti savo tempu, poreikis nuolat atidėlioti pradeda nykti.

Gyvenimas keičiasi ne nuo datos kalendoriuje. Jis keičiasi nuo vieno sąmoningo žingsnio, padaryto šiandien. Ir kartais to visiškai pakanka, kad rytoj jau būtum šiek tiek arčiau savęs.