Mes gyvename laikotarpiu, kuris verčia mus pažvelgti į tai, ko daugelis per ilgai vengė: į nemalonias tiesas, sudužusias iliuzijas, moralinį nuosmukį ten, kur buvome mokomi matyti patikimumą, ir nuolatinį jausmą, kad pasaulio, kurį pažinojome, pamatai slysta iš po kojų.
Tai sunku. Tai vargina. Kartais atrodo beveik nepakeliama ir toliau žiūrėti, suvokti, apmąstyti bei išlikti tvirtam viso to sūkuryje. Tačiau iš tokių laikų nėra atsarginio išėjimo. Nėra trumpesnio kelio aplink gedulą, nėra aplinkkelio aplink tiesą, nėra saugaus maršruto, leidžiančio išvengti akistatos su pasekmėmis, kai melas sugriūva nuo savo paties svorio.
Noras atsiriboti, nusisukti ar apsimesti, kad nieko nevyksta, yra suprantamas. Tačiau tai niekur neveda. Tai tik atideda neišvengiamą susidūrimą ir dažnai padidina kainą, kurią tenka sumokėti, kai audra galiausiai pasiveja.
Eiti per tai reiškia leisti sau pajusti šoką, pyktį, liūdesį ir nusivylimą, tačiau neleisti šioms emocijoms sukietėti į neviltį. Tai reiškia atsispirti pagundai laikytis įsikibus guodžiančių pasakojimų, kai pati tikrovė reikalauja drąsos. Tai reiškia išlikti budriems net tada, kai būtų daug lengviau užmerkti akis.
Istorija visada veikė būtent taip. Žlugimas eina prieš atsinaujinimą, o atskleidimas – prieš pokyčius. Audros išvalo orą ne todėl, kad būtų švelnios, o todėl, kad būna visapusiškos.
Jeigu mūsų laukia ramesnė ir taikesnė ateitis, paremta tiesa, o ne iliuzijomis, jos nebus galima sukurti ant neigimo pamatų. Ji turi būti pelnyta – einant tiesiai per chaosą atviromis akimis ir drąsia širdimi.
Dabar audra triukšminga. Vėjai stiprūs. Bangos aukštos. Tačiau audros praeina. Jos praeina tada, kai nustojame nuo jų bėgti ir išmokstame pakankamai ilgai stovėti lietuje, kad dangus vėl išsigiedrytų.
Ir jis išsigiedrys. Todėl nepraraskite tikėjimo ir išlikite tvirti.
Skaityti komentarus