Pagaliau jie pasiekė viršūnę ir Mokytojas tarė:

– Padėk jį.

Mokinys padėjo akmenį ant žemės ir giliai atsiduso.

– Ar dabar lengviau? – paklausė mokytojas.

– Žymiai.

– Keista, – nusišypsojo senolis. – Akmuo nepasikeitė. Pasikeitė tik tai, kad nustojai jį nešti.

Mokinys linktelėjo. Tada Mokytojas pridūrė:

– Daugelis žmonių visą gyvenimą nešiojasi akmenis, kurių niekas jų neprašo nešti: seną nuoskaudą, kaltę, baimę, nusivylimą. Jie pripranta prie svorio ir ima manyti, kad taip ir turi būti.

– O kaip jų atsikratyti? – paklausė mokinys.

Senolis parodė į akmenį.

– Lygiai taip pat, kaip ką tu ką tik padarei. Reikia apsispręsti ir jį padėti.

Tą akimirką mokinys suprato, kad stiprybė – tai ne gebėjimas panešti daugiau. Stiprybė – tai išmintis laiku padėti tai, kas jau seniai tapo nereikalinga.

Kartais didžiausias žingsnis pirmyn prasideda ne nuo didesnių pastangų, o nuo sprendimo nebesinešti to, kas seniai slegia.