Pažvelkime į tai atvirai, be iliuzijų. Jei nuimtume gražias iškabas, paauksavimą ir saldžius pamokslus apie išgelbėjimą – kas liktų?
Religija tokia forma, kokia egzistuoja jau tūkstančius metų, nėra apie Dievą. Ji yra žmonių energijos nukreipimo ir valdymo sistema. O jei vadintume daiktus tikraisiais vardais, pagal energijos mainų dėsnius tai primena tam tikrą maginį mechanizmą, paremtą manipuliacija.
Kodėl? Pažvelkime į tai iš arčiau.
1. Gyvojo Kūrėjo pakeitimas išoriniu autoritetu
Tikrasis Šaltinis yra kiekviename žmoguje. Tačiau religinės sistemos dažnai sukuria išorinį tarpininką – baudžiantį ar nuolatinio garbinimo reikalaujantį Dievo įvaizdį.
Kai milijonai žmonių į jį nukreipia savo dėmesį, baimę, maldas ir ašaras, jie atiduoda dalį savo vidinės energijos tam, kas egzistuoja už jų pačių ribų.
2. Kančios išaukštinimas
Pažvelkite į daugelį religinių simbolių ir apeigų.
Juose dažnai galima įžvelgti:
- šventųjų relikvijų garbinimą;
- ritualinį kūno ir kraujo simbolikos naudojimą;
- kančios išaukštinimą kaip dvasinės pažangos kelią.
Žmogui nuo mažens kartojama: „Tu nusidėjėlis.“ „Kentėk.“ „Ištverk.“
Kai žmogus gyvena kaltėje ir baimėje, juo lengviau manipuliuoti. Tokios emocinės būsenos silpnina vidinę laisvę ir gebėjimą savarankiškai mąstyti.
3. Laisvos valios atsisakymas
Vienas svarbiausių dvasinių principų – laisva valia.
Žmogus yra sąmoninga būtybė, galinti kurti savo gyvenimą.
Tačiau kai kurios religinės sistemos skatina visišką paklusnumą, nuolatinę kaltę ir atsakomybės perkėlimą kunigams, šventiesiems ar išorinėms jėgoms.
Taip žmogus pamažu nutolsta nuo savo vidinės išminties ir atsakomybės už savo gyvenimą.
4. Skaldymas vietoje vienybės
Manipuliacija dažnai remiasi principu: „Skaldyk ir valdyk.“
Istorijoje religija ne kartą tapo priežastimi žmones suskirstyti į:
- „savus“ ir „svetimus“;
- „teisiuosius“ ir „netikinčiuosius“.
Toks skirstymas neretai skatino konfliktus, neapykantą ir karus.
Jei egzistuoja vienas visų gyvybės Šaltinis, jis neskirsto savo kūrinių. Skirstymas atsiranda ten, kur siekiama kontroliuoti.
Laikas pabusti
Pasaulis keičiasi.
Vis daugiau žmonių atsigręžia į save ir pradeda ieškoti ne išorinių autoritetų, o gyvo ryšio su savo vidumi.
Pirmasis žingsnis į tikrą dvasinę laisvę – susigrąžinti savo dėmesį ir energiją iš visko, kam ją sąmoningai ar nesąmoningai buvome atidavę.
Tikrasis Dievas negyvena vien akmeninėse šventyklose. Jam nereikia aukų, baimės ar žmogaus savęs menkinimo.
Dieviškumas pirmiausia atsiskleidžia kaip laisvė, šviesa, besąlygiška meilė ir suvokimas, kad kiekvienas žmogus yra sąmoningas savo gyvenimo kūrėjas.
Sugrįžimas į save prasideda tada, kai nustojame ieškoti atsakymų vien tik išorėje ir pradedame jų klausytis savo širdyje.
Skaityti komentarus