Vasario 14-tąją miestai pasipuošę vyrais ir moterimis su gėlėmis, tortai nyksta iš prekybos centrų ir kepyklėlių, širdelės formos saldainių dėžutės pačios perkamiausios, o širdučių lipdukai raudonuoja net ir ant tų, kurie rimtu veidu sakosi nepripažįstantys šv.Valentino - įsimylėjėlių dienos šventės.
Tiesa, kažkas bamba dėl prekybininkų, kurie skaičiuoja padidintus pelnus ir piktinasi komercine šventės puse. Tačiau žmonės švenčia. Beje, ne tik moksleiviai ir jaunimas. Švenčia ir gerokai vyresni. Nes gera turėti dieną, kai galima juokaujant kažkam prisipažinti meilėje, ant skruosto priklijuoti širdelę, apkabinti, kitaip parodyti dėmesį ar tiesiog smagiai leisti laiką.
Šventės - kasdienybės desertas. Jei taip diena iš dienos - taptų šleikščiai saldu ir prarastų žavesį. O jei retai ir su tam tikra mintimi - galima pasimėgauti.
Dauguma žmonių - rutinos vergai. Darbas - namai - vaikų reikalai - vakarienė - miegas ir vėl iš naujo. Nesibaigianti karuselė įtraukia ir tik retos šventinės dienos geba nupūsti kasdienos dulkes, paryškinti jausmus, uždegti širdis, akis ir mintis. Ir tai yra gerai. Ne visi patys geba susikurti ypatingą dieną be progos. O kai aplinka įtraukia į rožinį-raudoną šurmulį, pagyvėja ir tie, kam tai neatrodo taip svarbu.
Tačiau... Yra žmonių, kurie deklaruoja, kad šv.Valentino diena jokia ne šventė ir savo mylimam žmogui nerodo jokio ypatingo dėmesio. Nors tas artimas jau iš anksto primena, kaip jam svarbus dėmesys vasario 14-tąją. Beje, įsimylėjimo ar draugystės pradžioje dažniausiai abu šie žmonės laukdavo vasario vidurio, organizuodavo vienas kitam staigmenas ir nė vienas nemanė, kad tai tik komersantų sugalvotas būdas pratuštinti naiviems pirkėjams kišenes!
Kas nutinka po kelerių metų? Proga juk ta pati, tik žmonės jau ne tie. Pripratę vienas prie kito ir buvimo drauge. Gal sukūrė šeimą ir priima sutuoktinį kaip savaime suprantamą dalyką, kuris niekuomet nepaliks ir iki gyvenimo pabaigos taip ir bus kartu? Tai viena iš dažniausių ir didžiausių klaidų. Mylimieji nustoja stengtis vienas dėl kito ir... tampa vartotojais. Bendro gyvenimo, buities, jausmų, vienas kito...
Eina meta ir du žmonės nebekursto jausmų židinio. Būna, kad vienas kuris tai dar daro, o kitas tik pasišildo ir toliau eina gyventi savo gyvenimo. Rūpesčiai, problemos, vaikai, paskolos, augančios atsakomybės, tikslai... Taip, pasiteisinimus visada rasime. O dar dažniau galime rasti kito kaltes ir klaidas. Jis toks ir anoks, o aš... Žinoma, sau dažniausiai atrodome poros gerieji. Klysta labiau kitas, ne aš. Ir tik brandūs žmonės geba pamatyti ir pripažinti, kur patys pasielgė ne pačiu gražiausiu būdu. Ieškodami visuomet pradėsime pastebėti ir savo egoizmą. Tam reikia drąsos. Ir gebėjimo atleisti. Sau. Tik priėmę save ir savo trūkumus gebėsime tai dovanoti artimam žmogui...
Santykiuose visuomet yra du žmonės. Ir, net jei atrodo, kad aš darau labai daug, o jis visai nesistengia, galbūt tai - tik dalinė tiesa? Vienas išsiskyręs žmogus su nuoskauda prisiminė: aš jai kiekvieną rytą į lovą nešdavau kavą, o ji... Įdomu tai, kad tik po skyrybų jis sužinojo, kad žmona visai nemėgo kavos tik pabudusi, ją dažnai vien nuo kvapo pykindavo, tačiau gėrė, nes artimas žmogus stengėsi. Stengėsi net nepaklausęs, ko ji iš tiesų nori... Dažnai mes taip ir „darome viską“ dėl kito manydami, kad puikia žinome, ko jam ar jai reikia...
Žmonės nesikalba. O pažinties pradžioje, (prisiminkit!), viskas buvo įdomu! Svajonės, sapnai, vaikystė, skaitomos knygos ar klausoma muzika... Kur visa tai dingo? Kur dingome vienas kitam? Tu darai tai, ko man nereikia, o aš tyliu, nes bijau įskaudinti atstumdama? Gyvename baimėje, nenorime įžeisti, nuliūdinti, nebegauti ir to dėmesio trupinio, kuris visai nedžiugina, bet nors tiek yra ir... Patys dovanojame tai, ko slapčia trokštame, tačiau kaip negavome, taip ir negauname. Galų gale išsiskiriame taip ir nesupratę, kas nutiko ir kur dingo meilė...
Jei dar esate kartu, nors trumpam atidėkite problemas ir nesibaigiančius darbus ir... pasidarykite šventę. Ir nesvarbu, tai šv.Valentino ar eilinio penktadienio vakaro proga. Galima ir savo kasdienoje atsigręžti vienam į kitą, išsivirti arbatos ar eiti pasivaikščioti. Vėl, kaip kadaise, paklausti, kuo gyvena tas, kurį rinkomės iš tūkstančių kitų... Ko trokšta, apie ką svajoja, kas jam rūpi, ko ilgisi? Dovanokite savo atvirumą, nuoširdumą, išklausymą. Šventė yra, ji gali būti čia ir dabar. Jei tai nusprendžiame, jei dar esame svarbūs vienas kitam. O juk svarbūs, jei vis dar kartu? Ir niekada nepriimkime vienas kito kaip savaime suprantamo dalyko!
Šventė yra. Ji turi būti. Visuomet galima pradėti pačiam. Ir neturėti jokių lūkesčių. Jei abu nori eiti vienu keliu, anksčiau ar vėliau tai nutiks. O jei ne - irgi gerai. Verta būti atviriems ir žinoti, ko galima tikėtis - ir iš savęs, ir iš artimo. O dabar - tebūnie šventė!
Skaityti komentarus