Tai, kas Tave paliko – ne Tavo. Uždaryk duris ir leisk išeiti…
Buvę vyras/žmona, darbas, draugai, lūkesčiai, praeities istorijos, kurių iki šiol negali užmiršti ir nenori atleisti – patirtys, kurias Siela pasirinko sutikti Kelyje… Augimas ne visada būna lengvas…
Skaudžios patirtys nėra prieš mus. Jos UŽ mus.
Kaip?
Ar gali nusisukti mylintis?
Ar kitas išduos, jei esi ištikima/ištikimas sau?
Ar darbo, kurį kas pirmadienį pasitikdavai surauktu veidu ir su palengvėjimu iš jo skubėdavai penktadienį, netektis nėra išlaisvinimas?
Ar draugystė, kurioje nebuvai savimi, yra verta ašarų?
Ar kūno skausmas neprimena, kad metas nustoti jį maitinti bet kuo ir bet kaip?
Ar konfliktai, kuriuos patiri su įvairiais žmonėmis, nekalba apie norą būti vieninteliu teisiu?
Ar atsakomybės perkėlimas vaikystės istorijoms, aplinkai, jos žmonėms nėra bandymas pasislėpti nuo savęs?
Viskas, ko nenorime paleisti, priimti, pripažinti – UŽ mus…
Kol turi lūkesčių, kiti būtinai Tave nuvils…
Kol padedi, duodi, daliniesi iš noro sulaukti grąžos, sutiksi tuos, kurie negeba tarti AČIŪ…
Kol diena iš dienos atsuksi sau nugarą, pasaulis tyliai ir garsiai mokys PAGALIAU pripažinti save. Ir paleisti tai, kas ne Tavo…
Tau niekas ir nieko neprivalo. NIEKAS…
Žinau, ne visi sutinka su tuo, ką rašau. Viskas gerai. Kiekvienam savo laikas ir sava tiesa.
O jei pakeisiu – gal bus lengviau priimti? Man niekas ir nieko neprivalo! Tik man neprivalo… Taip išlaisvinu save: nuo lūkesčių, kaltinimo, permetamų pareigų ir atsakomybių… Mano pasaulis yra DOVANA. Kasdien. Kad ir kas vyktų…
Kol gyvenime matau priešus, didžiausias priešas esu pati sau…
Kol rodau pirštu į tą, kuris esą kaltas dėl mano situacijos, kitus tris atsuku sau… KALTA… Be kaltės?…
Kol nenoriu matyti meilės VISAME KAME, šešėliai temdo akis ir mintis…
Paleisti tai, į ką norėjau kabintis, buvo baisu. Kas būsiu be savo praeities, nuoskaudų, istorijų, sunkių prisiminimų, lūkesčių? Ką veiks teisingumas? Kur dings kitų atsakomybė??? Ir… kaip galiu sau pripažinti, kad PATI rinkausi ir kūriau savo patirtis?!
Paleidau… Atidaviau viską, į ką ilgus metus kibausi, ką norėjau išsaugoti ir pasilikti sau… Jaučiau, kaip krentu – į nežinią, tylą, akimirkos amžinumą… Balsu tariau: ,,Teesie Tavo valia…”
Buvo baisu atsimerkti – ką išvysiu? Į ką virto mano pasaulis? Pajutau švelnų prisilietimą, šiltą dvelksmą ir minkštą supimą… Mano Širdį glostė Dievo rankos, o pasaulį regėjau Sielos akimis… Jis nuostabus!
PALEISK ir Tu savo skausmą – jau laikas…
Skaityti komentarus