- Žmonės tiki, kad kiekvienam žmogui yra skirta ideali pora. Tarsi Dievas, prieš siųsdamas sielas į pasaulį, jas perpjauna pusiau: į vyrišką ir moterišką pusę. Kaip obuolį. Taigi, žmonės mano, kad šios puselės klaidžioja, ieško viena kitos.

- Ir randa?

- Kaip tu tai įsivaizduoji? Kokia tokio susitikimo tikimybė? Ar žinai, kiek žmonių yra pasaulyje? Ir be to, jei jie suras vienas kitą, kas toliau? Ar manai, kad jie sudarys pilną ,,obuolį" ir gyvens ramiai ir harmoningai?

- Na taip. Ar ne? - nustebo Mokinys.

- Ne, ne taip.

Mokytojas paėmė obuolio puseles ir pakėlė jas prie veido.

- Štai dvi šviežios, skanios sielos nusileidžia į pasaulį. Ką pasaulis daro su jomis?

Mokytojas ėmė ir atsikando nuo vieno gabalėlio.

- Pasaulis nėra statiškas. Jis vienaip ar kitaip viską sumaišo. Kažkur gabalėlį nupjauna, kitur atkanda, arba net sumala į tyrę.

Jis atsikando kąsnį nuo kitos pusės ir kurį laiką tylėjo, kramtydamas.

- Ir taip, - iškilmingai paskelbė Mokytojas, - jie susitinka! - jis sujungė apkandžiotas puses. - O ką, jie tinka vienas kitam? Ne!

- Dabar žiūrėk čia, - tęsė Mokytojas ir paėmė dar keletą obuolių. - Mes supjaustome kiekvieną pusę, atsitiktinai sujungiame dvi puses iš skirtingų obuolių. Ir ką matome?

- Jie netinka, - pasakė Mokinys.

Dabar prieš sudėdamas skirtingas puseles, Mokytojas jas abi pakramtė ir pademonstravo rezultatą.

- Na, ką mes matome? Ar jos dabar dera viena su kita?

- Taip, - Mokinys mąsliai linktelėjo. - Dabar jos puikiai dera.

- Nes pasaulis viską apkramto! Žmonės, kurie myli vienas kitą, tampa viena visuma: kartu jie džiaugiasi gyvenimu ir kartu sutinka likimo smūgius. Jie mokosi suprasti vienas kitą, palaiko vienas kitą ir drąsina sėkmei. Laikui bėgant sėkmingos poros perima vienas kito įpročius, tampa panašios ir harmoningai papildo viena kitą. Tai yra, antrosios pusės negimsta, jomis tampama. Ir tai ilgas, kruopštus darbas.