Kažkada vienoje saloje gyveno skirtingi jausmai: Laimė, Liūdesys, Išdidumas... Meilė buvo viena iš jų. Vieną dieną visiems buvo pasakyta, kad sala netrukus bus užtvindyta ir jie turėtų būti pasirengę iš jos išplaukti.
Visi išplaukė. Liko tik Meilė. Meilė norėjo likti iki paskutinės sekundės. Kai sala jau tuoj tuoj turėjo nugrimzti po vandeniu, Meilė nutarė ieškotis pagalbos. Turtas atplaukė pas Meilę atėjo nuostabiu laivu. Meilė jo paklausė:
- Turte, ar gali mane paimti?
- Ne, nes mano laive yra daug pinigų ir aukso. Neturiu tau vietos.
Tada meilė nusprendė paklausti puikiu laivu praplaukiančio Išdidumo:
- Išdidume, prašau, padėk man!
- Niekuo negaliu tau padėti, Meile. Tu visa šlapia - gali sugadinti mano laivą.
Meilė paprašė Liūdesio:
- Liūdesy, leisk man plaukti su tavimi.
- Ooo ... Meile, man taip liūdna, turiu pabūti vienas!
Laimė plaukė pro salą, tačiau ji buvo tokia laiminga, kad net negirdėjo, kaip Meilė ją kviečia...
Staiga kažkieno balsas ištarė: „Ateik, Meile, aš tave pasiimsiu su savimi“. Tai buvo senuko balsas. Meilė jautėsi tokia dėkinga ir kupina džiaugsmo, kad net pamiršo paklausti senuko vardo.
Jiems atvykus į žemę, Senukas išėjo. Meilė nusprendė paklausti Žinių:
- Kas man padėjo?
- Tai buvo Laikas.
- Laikas? - paklausė Meilė, - Bet kodėl Laikas man padėjo?
Žinios išmintingai nusišypsojo ir atsakė:
- Todėl, kad tik Laikas sugeba suprasti, kokia svarbi gyvenime yra Meilė.
Skaityti komentarus