°C
      2018 10 22 Pirmadienis

      Sėkmė avansu

      Nuotrauka: Pixabay

      Autorius: Loreta Fokienė
      2018-10-07 12:00:00
      2018-10-07 12:00:00

      Ar teko matyti  filmą „Sėkmė avansu“ (Pay it Forward) bent kartą? Aš, kaip ir daugelis mano bičiulių žiūrėjome dar ir dar. Arba skaitėme knygą, kuri ir įkvėpė sukurti filmą.

      Trumpai perpasakosiu pagrindinę mintį. Gavęs mokykloje užduotį sugalvoti, kaip vienas žmogus gali pakeisti pasaulį, dvylikametis moksleivis Trevoras randa sprendimą. Jei jis trims žmonėms padarytų kažką labai gero ir nesavanaudiško ir atsilyginimui paprašytų, kad jie tai darytų taip pat kiekvienas trims kitiems žmonėms - pasaulyje netrukus neliktų tokių, kurie nebūtų įpinti į šią atsilyginimo kitam grandinėlę. Jis ne tik sugalvoja idėją, bet ir imasi ją realizuoti. Rimtais darbais. Vienu metu nusivilia pats savimi ir savo užmanymu, nes... Nieko neįvyksta. Tai jis taip galvoja, o iš tiesų atsilyginimų kitam banga jau ritasi per šalį, įtraukdama pačius įvairiausius žmones - tiek tuos, kurie visuomenės (ar savo pačių gyvenimo būdo) jau išstumti į užribį, tiek pasiturinčius, garsius, lengva ranka dovanojančius automobilius, prabangius rūbus. Apie Trevorą ir jo namų darbą sužino visa šalis. Tačiau... 

      Kiek kartų žiūrėjau filmą, tiek kartų vis laukiau, kad pabaiga bus kita. Žinau, tai nelogiška ir negali būti, bet.. Laukiau stebuklo. Kad Trevoras liks gyvas. Deja. Pabaiga viena ir nekintama. Berniukas žūva. Gal beprasmiškai? O jo idėja lieka gyva. Tikiu, kad kiekvienas ateinama į šią žemę su savo misija. Ir būna, kad tai misijai negana idėjos, ji pasiglemžia autorių, dar plačiau save paskleisdama... 

      Kartą su vaikais lankėme Anykščiuose „Laimės žiburį“. Vyriausia dukra broliams papasakojo Jono Biliūno užrašytą istoriją. Vienas iš dvynių (jam tuomet buvo 8-eri) pasakė:
      - Mama, jei dabar būtų toks žiburys, aš kopčiau jį paimti.
      - Sūneli, juk galėtum žūti, - nustebusi pratariau.
      - Nesvarbu - žmonės juk taptų laimingi... 

      Lipdami žemyn po to kalbėjomės, kad nedidelius laimės darbus galim daryti ir dabar. Pavyzdžiui, surinkdami papėdėje primėtytas šiukšles. Ne visi žygdarbiai turi būti garsūs ir pačiai sklindantys. 

      Manau, jei skaityti knygas ar žiūrėti filmus, tai tik tokias ir tokius, kurie kažką pakeičia. Išplešia iš įprastos kasdienybės, supurto, nupučia dulkes nuo širdies ir parodo - galima kitaip. Geriau. Šilčiau. Tikriau. Ne tik sau ir apie save.

      Kaskart panašią istoriją skaitydama ar žiūrėdama verkiu. Ir kaskart noriu būti dar geresnė. Noriu matyti tuos, kam galiu padėti. Tuomet kažkiek pasikeičiu. Šypsausi sutinkamiems. Ypač, kai lyja, šalta, vėjas, dargana. Sakau gerus žodžius kasininkėms, kurios pavargę nuolat girdi nepatenkintų pirkėjų bambėjimus. Noriu matyti ne tik save ar savo mylimus žmones. Būna, kad tie pokyčiai trumpi - iki kitos istorijos. 

      Pasaulyje esame visi. Jis mūsų: Tavo ir mano. Ir nuo kiekvieno priklauso, koks jis gali būti.  

      Kartą viena bičiulė prasitarė: „Tu gyveni paralelinėje realybėje, iš tiesų žmonės nei geri, nei draugiški. Jie savanaudžiai egoistai, tik ir ieškantys, ką apgauti, kaip sau naudą turėti.“

      Nesutinku! Kiekvieno širdyje šviečia saulė. Gal ją kuriuo nors metu užstojo pikti audros debesys. Gal ji virpa įkalinta nevilties, pykčio lede. Gal. Visko būna. Ir man, ir Tau visko būna. Bet saulė yra kiekvieno širdyje! Ir visi nori dalytis gerumu!  Jei skaudiname kitus, tai tik todėl, kad tuo metu kitaip negalime. Iš savo pačių skaudėjimo žeidžiame ir liūdiname, atstumiame ir pasitraukiame... 

      Tikiu, ne, ne tikiu, o žinau, kad katalizatoriumi, pažadinančiu kitus geriems darbams galim būti kiekvienas mūsų. Žinau, kad ta Pay it Forward grandinėlė jau ne pirma banga ritasi mūsų planeta. Ne kartą įtraukė mane, Tave, kiekvieną mūsų... Tik prisimink, tik apisdairyk!

      Šiandien užverdama duris einu ir matau kitus. Vėl šypsausi. Ištiesiu ranką. Ištariu žodį. Pavaišinu arbata ar pyrago gabalėliu. Išklausau. Paskambinu. Skiriu maldą...  

      Šiandien esu ne vien sau, ne vien savo šeimai. 

      Sekmadienį daugelis skiria poilsiui, apmąstymams, lanko Šv. Mišias, prisimena ne vien materialius dalykus, bet ir tai, kas amžina, nekintama, tikra. Te bus ši istorija dar vienas iš aukštybių nukritęs lašas, primenantis, kad Dievas neturi kitų rankų, tik mūsų rankas. Jis turi mus, o mes - vienas kitą. 

      Šiandien bent vienam žmogui pasaulis nušvis, nes esu ne tik sau. Prisijungsi ir Tu? 

      Skaityti komentarus